Nuotraukoje: Druskininkų meras Ričardas Malinauskas
26 metus prie Druskininkų vairo stovintis meras Ričardas Malinauskas ne kartą buvo sau ir kitiems pažadėjęs kai kurių dalykų niekada gyvenime nedaryti. Tačiau likimas pasisukdavo taip, kad visus juos teko išbandyti.
„Man puikiai sekėsi versle ir dievagojausi, kad į politiką niekada neisiu, bet štai jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus esu meras, – šypteli. – Buvau sakęs, kad ir maisto niekada negaminsiu, nes nemoku ir tai reikalauja laiko, o dabar tai mielai darau. Iki 35-ojo savo gimtadienio nebuvau išlenkęs taurelės, o šiandien, esant progai, pakeliu taurę. Neįsivaizdavau savęs ir kaip knygos autoriaus, tačiau ją parašiau (R. Malinausko knyga „Jau laikas“ išleista 2022 metais – L.J.). Tad dabar jau garsiai nesakau, ko niekada nedarysiu, nes vėl ims ir atsitiks priešingai“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“ kalbėjo R. Malinauskas.
– Kokius savivaldybės socioekonominius rodiklius ir pasiekimus per 26 metus vadovavimo Druskininkams išskirtumėte?
– Dabar madinga viską matuoti ilgaamžiškumu (longevity) ir oria senatve, tad džiaugiuosi, kad Druskininkų savivaldybėje gyventojai gyvena ilgiau nei vidutiniškai šalyje. Ir tai visai nestebina – mūsų ramybė, oras, pušynai, mineraliniai vandenys – viskas prie to prisideda.
1983-aisiais, kai pirmą kartą atvykau į Druskininkus aplankyti sanatorijoje besigydžiusio tėvo, skirtumą tarp oro Baisogaloje, Radviliškio, rajone, kur tuo metu gyvenome, ir Druskininkų iškart pajutau.
Šiandien Druskininkai yra patogus miestas – ir gyventi, ir viešėti. Esame „gerai subalansuoti“ įvairiems poreikiams: turime modernią sveikatinimo infrastruktūrą su natūraliais gamtiniais šaltiniais, gamtos ramybę, modernius viešbučius, pramogų bei sporto objektus bei kultūrinius renginius, kurių nuo šių metų pabaigos bus dar daugiau ir įspūdingesnių, nes baigiame statyti labai laukiamus Kultūros ir kongresų rūmus, atitinkančius aukščiausio lygio atlikėjų reikalavimus.
Tai bus moderni ir jauki kultūros erdvė su 3 skirtingo dydžio salėmis: . Didžiausia salė – 1200 vietų, 530 ir 157 vietų kino salė. Toks objektas būtinas kultūriniam turizmui, kuris yra labai svarbi Druskininkų veiklos sritis.
Rūmus valdys operatorius – skelbtą konkursą laimėjusi bendrovė „Universali infrastruktūra“. Ji jau planuoja rūmų atidarymo renginį, o kelios didžiulės bendrovės domisi galimybėmis rūmams suteikti savo pavadinimą – visiems pasiūlymams esame atviri.
Šį rudenį bus atidaryta moderni autobusų stotis, o tiksliau – daugiafunkcis kompleksas su autobusų stotimi, kavinėmis, parduotuvėmis, kitoms veikloms skirtomis erdvėmis. Tai bus patogi vieta ne tik keliaujantiems, bet ir išskirtinės architektūros statinys – didžiausias medinis pastatas Lietuvoje – su unikalia pramoga – iš pastato vidaus į 200 metrų aukštį kilsiančiu oro balionu, kuris vienu metu galės pakelti 32 žmones.
Mūsų vandens parkas pernai sulaukė 7 000 000 lankytojo, o „Snow arenoje“ (didžiausias uždarų slidinėjimo trasų kompleksas Baltijos šalyse, veikiantis visus metus Druskininkuose. Čia galima slidinėti, važinėti snieglente, išsinuomoti inventorių ir mokytis su instruktoriais – L.J.) treniruojasi aukščiausio lygio slidinėjimo profesionalai iš viso pasaulio. Čia slidinėti mokosi Druskininkų vaikai ir, žinoma, pramogauja visi norintys. Džiaugiamės, kad jų daugėja.
Druskininkus renkasi nekilnojamojo turto projektų vystytojai. Naujausias ir vienas įspūdingiausių tokių projektų – modernių apartamentų kompleksas „Nemunas by Citus“. Tai – naujam gyvenimui prikeltas buvęs „Nemuno“ sanatorijos pastatas, kurio fasadą puošia subtiliai įkomponuotas M.K. Čiurlionio portretas.
Esame pelnę žmonėms su negalia draugiškiausios savivaldybės vardą – Druskininkuose infrastruktūra žmonėms su negalia išties išvystyta. Ir ji nuolat tobulinama: išgirdę, kad kur nors yra problemų pravažiuoti su neįgaliųjų vežimėliais, iškart tvarkome, pritaikome pravažiavimus.
Drąsiai sakome, kad būti druskininkiečiu – privilegija. Geriausias to įrodymas – „Druskininkiečio kortelė“ (tai vardinė kortelė žmonėms, deklaravusiems gyvenamąją vietą Druskininkų savivaldybėje. Ji suteikia įvairias nuolaidas ir lengvatas miesto paslaugoms, pramogoms, restoranams, viešajam transportui bei verslams – L.J.). Tai yra ryšio su savo miestu simbolis, priminimas, kad žmogus yra bendruomenės dalis ir kad jis rūpi Druskininkams.
Prieš pora metų atsiradusi kortelė greitai tapo labai populiari – ją jau turi daugiau kaip 15 tūkstančių mūsų gyventojų, apie pusantro šimto vietos verslo įmonių dalyvauja jos programoje, suteikdami kortelės turėtojams solidžias nuolaidas.
–Gyvename geopolitinėje įtampoje, o jūsų savivaldybė turi pasienio ruožą su Baltarusija. Ar jūs jaučiate įtampą?
– Įtampos nejaučiame. Kol kas gyvename ramiai.
Anksčiau, iki tarpvalstybinių santykių pablogėjimo, mūsų savivaldybė ir miesto įstaigos bendravo su Gardino miestu, turėjome bendrų projektų, tarpusavyje bendradarbiavimo ir mūsų gydymo, švietimo, ugdymo įstaigos.
Mano manymu, su kaimynu, kad ir kas bebūtų, pirmiausia reikia kalbėtis, o ne kibti vienas kitam į atlapus. Gyvenime niekada ir niekur neieškau priešų.
–Anksčiau Baltarusijos ir Rusijos piliečiai sudarė didžiausią Druskininkų turizmo dalį. Ar pavyko juos kompensuoti turistais iš kitų, naujų rinkų?
–Išties, iki karo Ukrainoje 2022-ųjų pradžioje, svečiai iš jūsų minimų šalių sudarė didžiąją daugumą mūsų turistų. Dabar jų – vienetai.
Pasikeitus situacijai, turėjome iš esmės peržiūrėti mūsų turizmo strategiją ieškant naujų rinkų. O tai nėra paprasta. Kiekviena rinka yra specifinė ir reikia rasti priėjimą prie vienos ar kitos šalies žmonių.
Šiandien didžiausios mūsų turizmo rinkos yra Lenkija, Latvija, Izraelis, Vokietija – turistai iš šių šalių sudaro beveik 80 proc. visų užsienio turistų. Džiugina tai, kad Druskininkus atranda keliautojai ir iš tokių šalių kaip Italija, Ispanija, Portugalija.
Naujas rinkas padeda atrasti ir sportinis turizmas – „Snow Arenoje“ per metus treniruojasi, varžybose dalyvauja sportininkai daugiau kaip iš 60 pasaulio šalių, netgi tokių tolimų kaip Japonija, Pietų Korėja. Tiek sportininkai, tiek treneriai pripažįsta, kad mūsų sniego arena aukščiausius standartus ir yra puiki treniruočių vieta profesionalams.
Svarbu ir tai, kad „Snow arena“ – tai ne tik vieta, kur galima slidinėti – čia veikia maitinimo įstaigos, yra kitų pramogų: golfo simuliatorius, stalo tenisas, piklbolas, žaidimų automatai ir virtualios realybės atrakcionai, o šią vasarą duris atvėrė ir naujas viešbutis „Snow hotel Druskininkai“. Jis 12 aukštų, su puikiais, panoraminiais vaizdais į Nemuną ir pušynus.
– Ar Lietuva turi aiškią ir veiksmingą turizmo strategiją? Ar Lietuvos kurortai ir kurortinį statusą turintys miestai labiau konkuruoja tarpusavyje, ar bendradarbiauja?
–Jeigu būčiau Ekonomikos ir Inovacijų ministras ar „Keliauk Lietuvoje“ vadovas, žinoma, sakyčiau: „Be abejo! Visur važiuojame ir pristatome Lietuvą.“
Bet man atrodo, kad jie nelabai supranta, kas yra turizmas ir kaip jį plėtoti. Kai šių institucijų atstovai aiškina, kad labai svarbios turizmo kryptys mums yra tolimos egzotinės šalys, atrodo, kad kažkas iš ministerijos labai nori į jas nuvažiuoti – už valstybės pinigus.
Galvojant apie tolimas Azijos šalių ar kitas rinkas, pirmiausia reikia dirbti Europos mastu, kviesti tų tolimųjų šalių atstovus į Europą, o tada jau pristatinėti atskiras valstybes ir jų turizmo privalumus, skatinti juos atvykti į Lietuvą ir rodyti ją visą, o ne tik Vilnių ar pajūrį. Įsitikinęs, kad taip tolimos rinkos mus visus greičiau atrastų.
Mažoms savivaldybėms yra finansiškai sudėtinga tinkamai išsireklamuoti ne tik už jūrų marių, visoje Europoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Mes, lietuviai, dažnai manome, kad esame labai žinomi ir geidžiami kaip turizmo rojus. Tačiau mūsų patirtis kitokia. Nuvažiuokite į kitą pusę Lenkijos, už Varšuvos, ir įsitikinsite, kad apie Lietuvos kurortus daugelis žmonių ten beveik negirdėję. Ir neišgirs, jeigu mes patys jiems nepapasakosime. Mes – tai Lietuva ir už jos turizmą atsakingos institucijos.
O kiekvienas kurortas ar kurortinė vietovė renkasi savo kelią, ieško savo išskirtinumo. Ir tarpusavyje konkuruoja tik dėl vieno – turisto. Dėl to konkuruoti tenka ne tik su Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių kurortais. Kad užimtum lyderiaujančias pozicijas, turi nuolat atsinaujinti, tobulėti, siūlyti patrauklius ir įdomius paslaugų paketus. Tą Druskininkai ir daro.
–Druskininkų kurortui vadovaujate daugiau kaip 26 metus. Kaip pavyksta išsilaikyti, pelnyti žmonių pasitikėjimą?
–Reikėtų klausti druskininkiečių, kodėl jie tiek metų balsuoja už mane. Kai buvau Lietuvos socialdemokratų partijoje, mano vedami Druskininkų socialdemokratai turėdavo 18-19 mandatų 25 vietų Druskininkų savivaldybės Taryboje. Panašiai tiek turi ir komitetas „Už Druskininkus“, su kuriuo dalyvaujame rinkimuose.
Žinau ne vieną atvejį, kuomet žmogų sugadina valdžia – užima aukštas pareigas ir tampa pats sau reikšmingiausiu žmogumi. Tikrai toks nebuvau ir nesu.
Mano, mero, uždavinys buvo, yra ir visada bus paprastas – padėti kiekvienam žmogui. Nesvarbu, ar jis – milijonierius verslininkas, svarstantis investuoti Druskininkuose, ar gatvės šlavėjas.
Jeigu rytoj nebūčiau meru, sutikęs bet kurį žmogų gatvėje, nesiruošiu į jos kitą pusę nuleidęs akis – neturiu ko slėpti ar gėdytis. Tikiuosi, kad ir žmonės manęs nesišalins.
–2022 metais išleidote knygą „Jau laikas“, kurioje daug dėmesio skyrėte ir Druskininkų atsigavimo bei tapimo moderniu kurortu istorijai, Lietuvos politikos užkulisiams, politiniams konfliktams, politikos, teisėsaugos ir žiniasklaidos suaugimui ir puolimui prieš jus, nors klaidų turbūt nesate išvengęs. Kodėl jums buvo svarbu ją parašyti ir išleisti?
– Jeigu aš būčiau padaręs klaidų, dabar prieš jus nesėdėčiau – turbūt sėdėčiau kitur. Visada buvau ir esu ramus dėl savo sprendimų ir veiksmų – nei savo sąžinei, nei įstatymui nenusižengiau. Bet Lietuvoje to neužtenka, kad neatsidurtum teisme ir nebūtum nuteistas.
Parašiau knygą, norėdamas žmonėms pasakyti tiesą, kas iš tiesų vyko ir vyksta, kai prieš vieną žmogų, šiuo atveju mane, nusitaiko visa sistema: politikai, teisėsauga, žiniasklaida. Knygoje publikuojami dokumentai, nuotraukos, pokalbių įrašai, įrodantys, kad man metami kaltinimai buvo laužti iš piršto. Kad teisėsaugos sprendimai buvo priėminėjami, žiūrint ne į įstatymo raidę, o į pavardę.
Knygoje rašau apie savo kelią į verslą, politiką ir daugelį metų trukusį sistemos puolimą, kuriuo siekiama pašalinti mane iš politinio žemėlapio. Ne vienas prokuroras, formulavęs man kaltinimus, ir ne vienas teisėjas, priėmęs nuosprendžius užrištomis akimis, buvo paaukštinti pareigose, gavo apdovanojimus. Neabejoju, kad tai buvo atlygis už lojalumą, už įvykdytus įsakymų paminant įstatymus.
Rašau apie aukščiausiose šalies institucijose dirbusių ir joms vadovavusių pareigūnų naudotus būdus, siekiant mane įbauginti, užčiaupti, apipilti purvais, kad tik žmonės manimi suabejotų, kad aš pasiduočiau.
Ne vienas žinomas Lietuvos teisininkas privačiuose pokalbiuose man yra sakęs, kad vadinamoji Vijūnėlės dvaro byla (Vijūnėlės dvaro bylos esmė – ginčas dėl Druskininkuose, prie Vijūnėlės tvenkinio pastatyto namo, kuris teismo sprendimu buvo nugriautas, nors jo statyboms buvo išduoti visi leidimai – L. J.) bus įtraukta į universitetų teisės studijų programas kaip chrestomatinis teisinio nihilizmo pavyzdys. Jie pripažįsta: tai – beprecedentė byla Lietuvos teisės istorijoje. Vienas gėdingiausių jos puslapių.
–Ar jus neramina didelis visuomenės susiskaldymas?
–Žinoma. Kaip ir kiekvieną. Neatsakingas pliurpimas viešojoje erdvėje, absoliuti nepagarba kitai nuomonei, žmonių skirstymas į savus ir svetimus aukščiausiu lygiu, sveiko proto ignoravimas – tai veda į susiskaldymą.
Jeigu mes gyvenime kliautumėmės savo galva, o ne mums dažnai brukamais dalykais, problemų – ir valstybės valdyme – ženkliai sumažėtų.
Man keista ir nesuprantama, kad daugeliui tapo svarbesni kažkokie smulkūs, absoliučiai antraeiliai dalykai, nei tie, kurie mus jungė daug metų – mūsų tauta, kalba, kultūra.
–Druskininkai – kurortas tarp miškų, prie Nemuno, bet svajojate turėti ir jūrą.
–O, svajonių mes visada turime! Ir svajojame drąsiai bei plačiai. Aš galvoju taip: svajoti reikia su užmoju. Tuomet jei net ne viskas pavyks, vis tiek bus neblogai.
Apie dirbtinių bangų baseiną, trumpiau vadinamą dirbtine jūra, mes galvojame jau seniai ir tikėtina, kad kada nors ją išsikasime. Jei pavyks, tai bus pirmasis Europoje visus metus veikiantis dirbtinių bangų baseinas po atviru dangumi.
Jam yra numatytas dviejų hektarų žemės plotas šalia „Snow Arenos.“
Plėtros galimybės mūsų mieste – ribotos. Apie 86 procentai Druskininkų teritorijos – miškas. Gal ateity ir Lietuvos kurortai ir Vyriausybė taps lankstesni – kokioje nors Italijoje nieko nestebina viešbutukas, pastatytas kalnuose ar ant kalvos, su vaizdu į jūrą.
Labai tikėjomės, kad pavyks atgaivinti laivybą Nemunu – prieš 100 metų juo plaukiojo dideli laivai, o dabar ir su baidare neleidžia.
–Kaip įsivaizduojate Druskininkus po 25 metų?
-Matau juos kaip jaukų, žalią, tradicijas išlaikantį ir naujoves priimantį kurortą, kurį bus galima ne tik automobiliu ar autobusu pasirekti, bet ir atplaukti laivu ar nusileisti nedideliu asmeniniu lėktuvu Druskininkų aerodrome, kurį esame numatę pritaikyti mažajai aviacijai.
Matau Druskininkus kaip vietinių žmonių mylimą miestą, kuris svetingai sutinka svečius, atvykstančius čia iš visų pasaulio kraštų – ir iš tų, kurie iki šiol mūsų dar nėra atradę.
Matau Druskininkus kaip pasaulinį kurorto perlą.
