Radvilės Kucevičiūtės nuotraukoje: Rasa Vansavičienė
Oi, kaip gerai, kai turi svajonę – nuo vaikystės! – ir dėl jos niekada nėra kilę jokių abejonių! „Vaikystės svajonė – dirbti darbą, kuriame galėčiau padėti žmonėms ir kurti saugesnę aplinką – mane paskatino rinktis policininkės kelią. Nors link jo ėjau ilgai – pirmiausia Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) praleidau 15 metų – prasmingų ir kupinų augimo, ir tik sulaukusi 37-erių tapau policijos pareigūne“, – prisimena Rasa Vansavičienė, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Palangos miesto policijos komisariato vyresnioji tyrėja. Dabar net namuose, šeimoje, kur jos laukia vyras ir judviejų trys atžalos, kartais jai nelengva „išjungti“ pareigūnę savyje. „Ne visada man tai pavyksta! Vaikai tuomet man su šypsena pasako: „Mama, gal jau baik tardyti kaip tyrėja“, – šypteli Rasa.
– Kodėl pasirinkote policininkės kelią?
– Policininkės kelią pasirinkau vedama vaikystės svajonės – dirbti darbą, kuriame galėčiau padėti žmonėms ir ypač – kurti saugesnę aplinką. Nors gyvenimas iš pradžių pasuko kiek kitu keliu ir atvedė mane į VSAT-ą, vis dėlto atėjo momentas, kai pajutau, kad noriu daugiau naujų iššūkių, gilesnio tobulėjimo ir galimybės realizuoti senąją svajonę. Todėl, pasitaikius progai, nedvejodama dalyvavau konkurse į tyrėjos pareigas. Jį laimėjusi pradėjau dirbti Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, Palangos miesto policijos komisariato Veiklos skyriuje. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad tai yra kelias, kuriuo norėjau eiti nuo pat pradžių. Džiaugiuosi, kad į jį atėjau sukaupusi brandžią patirtį, jausdama dar stipresnį pašaukimą.
– Kokia buvo tėvų, vyro reakcija į žinią, kad sieksite būti policininke?
– Tėvai visuomet mane palaikė ir pasitikėjo mano sprendimais, todėl ir šį pasirinkimą priėmė ramiai bei pritarė jam. Kadangi šį kelią pasirinkau jau būdama 37-erių, tai buvo brandus ir apgalvotas žingsnis. Vyras vis dėlto sureagavo su natūraliu rūpesčiu, dėl su darbu policijoje susijusios rizikos. Pasienyje, kur dirbau, aplinka buvo ramesnė ir labiau nuspėjama, o policijoje tenka susidurti su nenuspėjamomis situacijomis ir reaguoti į įvykius čia ir dabar. Vyro nerimas – iš noro mane apsaugoti ir įsitikinti, kad šiame kelyje man nieko blogo nenutiks.
– Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, kuo ir kaip svajonės, lūkesčiai ir realus darbas skiriasi?
– Mano svajonės ir lūkesčiai apie darbą policijoje buvo labiau idealizuoti, tikėjausi daugiau aiškių situacijų, greitų sprendimų ir apčiuopiamo rezultato. Realybėje – viskas sudėtingiau: daug atsakomybės, emocinės įtampos, reikia kantrybės ir nuoseklumo. Tačiau būtent realus darbas leidžia suprasti profesijos prasmę, padėti žmonėms, užtikrinti saugumą ir nuolat tobulėti kaip pareigūnei.
– Kokios savybės būtinos geram policininkui/-ei?
– Manau, kad geram policijos pareigūnui svarbiausia yra sąžiningumas ir atsakomybė, kurie padeda priimti teisingus sprendimus. Taip pat labai svarbi savitvarda, gebėjimas išlikti ramiam net sudėtingose situacijose, ir empatija, leidžianti suprasti žmones. Ne mažiau reikšmingas yra noras dirbti bei tobulėti, o kartu būtinas ir geras fizinis pasirengimas.
– O kaip jūs apibūdintumėte gerą policininką/-ę?
– Visų pirma, geras policijos pareigūnas ar pareigūnė turi būti sąžiningas ar sąžininga, atsakingas ir atsakinga. O kaip žmogus – nuoširdus, gebantis išlikti ramus sudėtingose situacijose, suprasti kitus ir bendrauti pagarbiai.
Geras pareigūnas ar pareigūnė turi nuolat siekti tobulėti ir yra fiziškai bei psichologiškai pasirengęs savo darbui.
Pabrėšiu, kad šis darbas turėtų būti ne tik pareiga, bet ir pašaukimas. Jis turi patikti, turi būti jaučiamas vidinis noras padėti ir dirbti. Policijos uniforma nesuteikia visagalybės – priešingai, ji įpareigoja būti atsakingam, sąžiningam ir žmogiškam. Mano akimis, geras pareigūnas yra tas, kuris savo darbą atlieka iš širdies.
– Kokia yra jūsų eilinė darbo diena? Kaip jai ruošiatės?
– Ji prasideda nuo vidinio nusiteikimo – savo darbe pasiruošusi turiu būti visada. Atvykusi apsiginkluoju, peržiūriu gautą informaciją ir iškart kimbu į darbus. Kasdien tenka daug bendrauti su žmonėmis: vykdyti apklausas, tikslinti pareiškimuose nurodytas įvykio aplinkybes. Kiekviena diena yra vis kitokia, dažnai pasitaiko ir nenumatytų situacijų ar skubių pavedimų, kai reikia greitai reaguoti ir nedelsiant imtis veiksmų. Todėl svarbiausia yra susikaupimas, lankstumas ir nuolatinis pasirengimas veikti.
– Ar turite nuolat kelti savo kvalifikaciją, laikyti fizinio pasirengimo testus? Kokie jie?
– Taip, mūsų darbe nuolatinis tobulėjimas yra labai svarbus. Turime kelti kvalifikaciją, dalyvauti mokymuose, atnaujinti žinias, nes situacijos ir teisės aktai nuolat keičiasi. Taip pat kasmet laikome testus, kurie apima ne tik fizinį pasirengimą, bet ir šaudymo bei taktikos įgūdžius. Tai padeda išlaikyti reikiamą pasirengimo lygį ir užtikrintai atlikti savo darbą.
– Jūs – sportiška!
– Labai mėgstu sportuoti! Visuomet atstovauju Palangos miesto policijos komisariatui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) rengiamose varžybose. Nuolat dalyvauju trikovės varžybose bei šaudymo varžybose: 2018 metais buvau pripažinta geriausia VSAT metų sportininke, o policijoje dar šio nuopelno neturiu, bet, žinoma, labai norėčiau, tikiuosi, kad ateity man tai pavyks. Kasmet pavyksta laimėti prizines vietas šiose varžybose, o didžiausias kol kas laimėjimas – šviežias. Šių metų balandį atstovavau Klaipėdos AVPK respublikinėse varžybose ir su komanda laimėjau pirmąją vietą trikovės varžybose. Esu be galo dėkinga savo viršininkams, kurie mane palaiko ir visuomet leidžia dalyvauti rengiamose varžybose!
– Akivaizdu, kad dabartinis jaunimas nori lengvesnės duonos negu rinktis policininko profesiją, ar ne?
– Iš dalies su tuo sutikčiau. Policijos darbas reikalauja labai didelės atsakomybės, gebėjimo priimti sprendimus ir tvirto nusiteikimo, todėl jį renkasi tikrai ne kiekvienas. Pastebiu, kad dalis jaunimo šiandien dažniau renkasi kitą kelią, kurti savo veiklas, siekti greitesnių rezultatų ar didesnių pajamų. Policijos darbas nėra apie greitą naudą, tai labiau pasirinkimas iš pašaukimo, kai svarbu ne tik atlygis, bet ir pats darbo turinys bei prasmė.
– Ar galite prisiminti jums labiausiai įstrigusį tyrimą?
– Neturiu vieno išskirtinio tyrimo, kuris būtų labiausiai įstrigęs. Kiekvienas įvykis yra skirtingas ir savaip paveikia, tačiau laikui bėgant jie tarsi pasilieka praeityje, nes kasdien atsiranda naujų situacijų, naujų žmonių ir naujų iššūkių.
– Ar ginklą visada nešiojatės?
– Taip, prieš pradėdama tarnybą apsiginkluoju, o darbo metu ginklas visada yra su manimi.
– Ką patartumėte žmogui atvykus į apklausą? Ką daryti ir ko tikrai ne?
– Patarčiau į apklausą atvykti nusiteikus ramiai ir bendradarbiauti. Svarbiausia sakyti tiesą, atsakinėti aiškiai ir tik tai, kas žinoma, nebandant spėlioti ar kurti papildomų detalių. Taip pat manau, kad svarbu atidžiai klausytis klausimų, neskubėti ir, jei kažkas neaišku, drąsiai pasitikslinti. Ko nedaryti, tai tikrai nereikėtų meluoti, slėpti informacijos ar klaidinti, nes tai tik apsunkina situaciją ir patį tyrimą.
– Ar dažnai jūsų tyrimų dalyviai su jumis pasilabina gatvėje?
– Taip, pasitaiko, kad žmonės gatvėje pasisveikina, paklausia, kaip laikausi. Tačiau būna ir tokių, kurie, pamatę mane gatvėje, vengia susitikimo žvilgsniu, nes ne kiekvienas žmogus vienodai priima tokias patirtis.
– Palanga – nedidelis miestas, tad ar teisinga išvada, kad joje dirbti lengviau nei didmiesty?
– Tai nėra visiškai teisinga išvada. Nors Palanga yra nedidelis miestas, į kurortą susirenka žmonės iš visos Lietuvos, ypač sezono metu, todėl įvykių tikrai netrūksta. Pati nesu dirbusi didmiestyje, tačiau manau, kad tai nebūtų kažkas labai išskirtinio, palyginti su darbu kurorte. Mano nuomone, darbas kurorte suteikia labai daug praktikos, situacijų įvairovė didelė, tempas intensyvus, todėl sukaupiama vertinga patirtis, kuri praverčia dirbant bet kurioje kitoje vietoje.
– Kokia jūsų vasara?
– Gan įtempta, nes darbo čia tikrai netrūksta, ypač sezono metu. Tačiau palikus komisariatą, ji – graži ir prasminga, dar laukia ne viena ypatinga proga, kurią bus gera paminėti.
– Kokios Palangos vietos jums mieliausios?
– Labai myliu visą Palangą, tačiau mieliausios vietos man yra pajūris ir pušynai. Labiausiai patinka pasivaikščiojimai prie jūros ar tarp pušų, kur galima trumpam sustoti, atsikvėpti ir pabūti su savo mintimis.
– Be ko neįsivaizduojate savo atostogų? Ką veikiate laisvalaikiu?
– Savo atostogų neįsivaizduoju be šeimos – dar nesu keliavusi be vaikų, jie visada kartu, nes man tai didelė vertybė. Atostogos man reiškia laiką visiems pabūti drauge ir pabėgti nuo kasdienio tempo. Dažniausiai stengiuosi išvykti iš Palangos, pakeisti aplinką, nes tik taip galiu iš tiesų pailsėti. Kadangi su šeima auginame tris vaikus, o jauniausiajai netrukus sukaks ketveri, veiklų visada atsiranda. Stengiamės laiką leisti kartu, judėti, būti gryname ore ir atrasti bendrų užsiėmimų, kurie džiugina visą šeimą. Taip pat labai mėgstu judrumą – bėgioju, sportuoju salėje, kaip minėjau, treniruojuosi ir dalyvauju varžybose.
– O šeimoje jūs – taip pat policininkė?
– Ooo, taip! (Šypsosi). Nors kartais norėčiau „išjungti“ pareigūnę savyje, bet ne visada pavyksta. Esu pakankamai reikli vaikams, man svarbios vertybės, atsakomybė ir pagarba. Tačiau kartu stengiuosi visada išklausyti abi puses ir tik tada daryti savo išvadas. Vaikai kartais su šypsena pasako: „Mama, gal jau baik tardyti kaip tyrėja“, nes man natūraliai kyla daug klausimų – esu smulkmeniška, man svarbios detalės. Vis dėlto, esu jautri ir labai mylinti mama, kuriai svarbiausia – šeima ir tarpusavio ryšys.
– Ar įsivaizduojate save Palangos policijos viršininke ateity?
– Tikrai ne! (Šypsosi). Tiesiog tokio tikslo neturiu, šiuo metu esu ten, kur visada norėjau būti – policijoje. Dirbu darbą, kuris man patinka ir teikia prasmę, todėl jaučiuosi savo vietoje.
