Nuotraukoje: Ieva Marija Sokolovaitė (Jono Petronio nuotr.)
Grafo Juozapo Tiškevičiaus įsteigtoje Palangos progimnazijoje, dabar – Palangos senojoje gimnazijoje, mokėsi daugybė visai šaliai iškilių žmonių – nuo 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Prezidento Antano Smetonos iki šių dienų kūrėjų ir visuomenėje įvairiose srityse žinomų žmonių. Jų keliu žengia ir šiuolaikinės kartos kūrėjai – rašytoja, biologė ir ekologė Ieva Marija Sokolovaitė bei rašytojas, žurnalistas ir Japonijos kultūros tyrinėtojas Andrius Kleiva. Su jais „Lietuvos pajūris“ pasikalbėjo.
– Ar būtumėte kitoks žmogus, jeigu būtumėte gyvenęs ne Palangoje ir nesimokęs Palangos senojoje gimnazijoje?
Ieva Marija: Būčiau kitoks žmogus net jei prieš penkiolika metų eilinį trečiadienį būčiau nusprendusi apsivilkti kitokios spalvos megztinį, pasukti namo kitu keliu, ištarti kitaip suformuluotą sakinį, nei iš tiesų ištariau, išgirsti kitą dainą, perskaityti kitą knygą…
Palanga – ypatinga vieta augti jau vien dėl to, kad suteikia ypač daug galimybių nuobodžiauti, o tai kritiškai svarbu vystantis kūrybiškumui. Be to, tai cikliškas, ritmiškas miestas, kasmet sezonams keičiantis pilnėjantis ir vėl tuštėjantis, todėl niekad neleidžiantis užsimiršti apie grįžtamumą, apie kūrimą kaip perkūrimą – tiek gamtinį, tiek kultūrinį. Galbūt visos šios vaikystės miesto ypatybės, susidėjusios draugėn, ir užaugino mane tokiu žmogumi, kuriam gyvybiškai reikia kurti, kuris nuolat ieško naujų bei senų išraiškos formų, cikliškai migruoja po įvairias disciplinas ir paniškai bijo ofisinio darbo nuo 8 ryto iki 5 vakaro.
Nuotraukoje: Andrius Kleiva
Andrius: Priklausymas Palangos bei Palangos senosios gimnazijos bendruomenėms manyje pažadino nenumaldomą norą žinoti. Ramioje aplinkoje, kur nėra nereikalingo triukšmo, visada jautiesi pajėgus atsiverti ir priimti daugiau.
– Ar yra kokių nors vertybių ar įgūdžių, kuriuos, Jūsų nuomone, atsinešėte būtent iš Gimnazijos ir kurie padėjo Jūsų gyvenimo ar profesiniame kelyje?
Ieva Marija: Galbūt viena iš tokių vertybių būtų įprotis nesikliauti vien vardo, kilmės, dydžio ar žinomumo orientyrais sprendžiant apie daikto, žmogaus ar reiškinio kokybę. Didelių, garsių mokyklų mokiniams tarsi automatiškai keliami didesni lūkesčiai, ir tikrai neretai jie juos pateisina. Tuo tarpu mokantis nedidelėje, bet stiprioje mokykloje itin išryškėja principas „ne ūgis, bet smūgis“. Negalint pasigirti labai jau įspūdingu „ūgiu“, visos pastangos savaime pakrypsta į „smūgį“. O šis principas, mano manymu, – vienas svarbiausių, kuriuos turi įsisąmoninti brandus individas. Nepasitikėti vien „prekiniu ženklu“, žvelgti giliau, nusistatyti autentiškus kokybės kriterijus.
Andrius: Netikėti kitų abejonėmis ir tiesiog imti veikti. Draugiška ir palaikanti gimnazijos aplinka visada rodė, kad nereikia bijoti imtis nuotykių, net jei darbą tenka pradėti nuo visiško nulio.
– Koks yra vienas ryškiausių prisiminimų iš mokyklos laikų, kurį iki šiol prisimenate su šypsena?
Ieva Marija: Jų tiek daug, kad vieno net neišsirenku! Labai įsimintinas reginys – kasmetinis kalėdinis karnavalas. Beveik visuomet pasirodymų popuri laimėdavo abiturientai, bet vis tiek visos komandos ruošdavosi taip, lyg lauktų pasirodymas ne mokyklos scenoje, bet mažų mažiausiai valstybinėje televizijoje ar tarptautinėje kino studijoje. Repetuodavome šokius, kol visai nebepaeidavome, iki išnaktų siūdavomės kostiumus, klaikiai susipykdavome dėl choreografijos ar muzikinio takelio. Kas nors būtinai viską mesdavo, prisiekdavo daugiau niekada gyvenime nieko nebedaryti su tokia idiotų gauja, trenkdavo durimis ir išbildėdavo. Tačiau paskutinę minutę grįždavo, galiausiai viską išspręsdavome ir žengdavome į sceną vieningi, virpėdami pakiliu jauduliu…
Andrius: Sunku užmiršti, kaip su bičiuliais nusprendėme suorganizuoti projektą „Ateities generatorius“ ir į mokyklą pakvietėme žymius, daug įvairios patirties karjeroje ir gyvenime sukaupusius žmones pasidalyti savo mintimis per visą dieną vykusias pamokas. Esu iki šiol dėkingas mokyklos administracijai, kad turėjo drąsos patikėti tokia idėja ir leido mums, moksleiviams, ją įgyvendinti. Nežinau, ar man pačiam būtų užtekę tokios drąsos!
– Kokius atsiliepimus apie Palangos senąją gimnaziją šiandien girdite iš kitų žmonių?
Ieva Marija: Tik geriausius. Vis pasiekia žinios apie Gimnazijos mušamus, sumušamus, visiškai nokautuojamus rekordus mokinių pasiekimų bei mokytojų kompetencijos srityse. Vis tenka pastebėti Palangos senosios gimnazijos vardą šalia pačių įvairiausių olimpiadų ir konkursų nugalėtojų pavardžių.
Andrius: Naujienos iš Palangos senosios gimnazijos visada primena, kiek ambicijų ir ryžto turi jos nuostabi bendruomenė. Žinoma, smagu girdėti apie tarptautinius ir nacionalinius pasiekimus, bet tiek pat gera žinoti, kad pati mokymosi aplinka ir toliau išlaiko pačius aukščiausius standartus.
– Ką palinkėtumėte šiandienos Palangos senosios gimnazijos mokiniams? Gimnazijai?
Ieva Marija: Pabūti. Skirti sau laiko užsiimti niekniekiais. Žaisti. Rengti mokyklinius karnavalus taip, lyg jų pasirodymai būtų skirti Olimpinių žaidynių atidarymui. Kuo rimčiausiai žvelgti į nuobodžiavimą ir nė nesvarsčius leistis į keistus, neperspektyvius, nepopuliarius sumanymus, jei tik jie verčia širdį spurdėti.
O gimnazijai linkiu išlikti unikalių derinių meistre – pernelyg netempti savęs į ūgį, bet ir toliau stebinti smūgiais. Nokautuoti laimėjimais, medaliais, buvusių ir esamų mokinių pasiekimais, pedagogų kompetencija ir infrastruktūros kokybe. Priimti besikaupiančius metus taip, kaip juos priima vynas ar iš tiesų gražios moterys – bręstant, sodrėjant, grynėjant ir virstant tik vis labiau savimi.
Andrius: Linkiu nežinoti. Blogiausia, kai atrodo, kad viską žinai, viską supranti. Tuomet užveri ir protą, ir širdį gausybei nuotykių ir žinių, daugybei naujų pažinčių ir atradimų, kurie šiame pasaulyje dar tik laukia. Žinoti, kad nežinai, nuolat mėginti suprasti – vienas svarbiausių dalykų gyvenime, leidžiančių eiti į priekį. Tegul gimnazijos bendruomenė ir toliau lieka tokia, kuri laisvam žmogui atveria kelią į ateitį, o kartu leidžia atrasti malonumą pačiame augime.