Saulės vonioms mėgta įsitaisyti kopose, o aktyviems žaidimams – paplūdimyje. Palangos pliažas, 1930 m. Igno Stropaus fotoatvirukas. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinys.
Šiandien sunku įsivaizduoti vasarą be jūros. Saulė, smėlis, maudynės ir pasivaikščiojimai pakrante mums atrodo savaime suprantama atostogų dalimi. Tačiau vos prieš porą šimtmečių Baltijos pajūris poilsiautojų anaiptol neviliojo – audringos bangos ir slenkančios kopos žmonėms kėlė baimę.
Kaip atšiaurus pajūris virto geidžiama poilsio vieta, o maudynės jūroje – vasaros ritualu? Apie tai pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus paroda „Poilsiavimas Lietuvos pajūryje, 1806–1939 m.“, atskleidžianti spalvingą, prieštaravimų ir pikantiškų detalių kupiną poilsio Baltijos pakrantėje istoriją.
Nuo atšiauraus kranto iki madingų kurortų
Pajūris patrauklus poilsiui tapo tik XIX a. viduryje, kai slenkantys smėlynai pradėti tvirtinti pynutėmis ir želdiniais. Pamažu keitėsi ne tik pakrantės kraštovaizdis, bet ir žmonių požiūris į jūrą. Prasidėjo kurortų era.
Parodos kuratorius istorikas dr. Dainius Elertas sako, kad pajūrio kurortų idėja į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos.
„1793 m. Baltijos pakrantėje įkurtas Heligendamm kurortas, 1813 m. Kuršių nerijoje – Krantas (Kranz), – pasakoja istorikas. – Palangoje maudyklės veikė jau 1824 m., o grafai Tiškevičiai pavertė miestą kurortu: 1877 m. iškilo kurhauzas, 1888 m. suteiktos kurorto teisės. Tarpukariu Palanga tapo prestižine vasarviete, Šventoji kurortu paskelbta 1938 m.“
Maudynės pagal būgno dūžius
Šiandien paplūdimio apranga ar maudynių laikas – kiekvieno pasirinkimas, tačiau iki XX a. pradžios maudynės jūroje buvo griežtai reglamentuotos.
Palangoje vyrų ir moterų maudymosi laiką skelbdavo būgno dūžiai. Privatumo saugojimui XIX a. paplūdimiuose stovėjo maudynių vežimai – medinės kabinos ant ratų, leidusios moterims persirengti ir įbristi į jūrą nepastebėtoms. Tik XX a. pradžioje paplūdimiai tapo mišrūs, o maudymosi kostiumai – atviresni. Drąsioms moterims kartais tekdavo susidurti su pareigūnais, kurie liniuote tikrindavo, ar jų sijonėlis nėra pernelyg trumpas.
Keitėsi ir požiūris į įdegį. Ilgą laiką įdegusi oda buvo laikoma prastuomenės požymiu, todėl damos slėpėsi po skėčiais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis. Tik Coco Chanel padėjo atrasti įdegio grožį, o tarpukariu paplūdimiai tapo spalvinga, madai ir sportui atvira erdve.
Kelionė į pajūrį – prabanga ir nuotykis
Dr. D. Elerto manymu, pajūrio, kaip kurorto idėja, turėjo įtaką ir susisiekimo plėtrai.
„Iki XX a. pradžios į pajūrį vykta puskarietėmis, vėliau jau – tramvajais ir geltonais autobusais, – pasakoja istorikas. – 1904 m. Klaipėdoje pradėjo kursuoti elektrinis tramvajus, jungęs Biržą su Švyturiu. Geležinkelis priartino pajūrį vidutinių pajamų žmonėms, Kuršių neriją pasiekti padėjo garlaiviai ir keltai, o po 1935 m. Smiltynėje įsikūręs jachtklubas pritraukė buriuotojus.“
Kurortų kasdienybė: nuo halės iki kazino
Poilsiautojai mėgavosi ne tik jūra, bet ir kultūra. Palangos kurhauze veikė skaitykla, rengtos parodos ir koncertai, vyko šokiai. Smiltynės kurhauzas viliojo teniso kortais ir vasaros kavinėmis, Nemirsetos – garsėjo azartiniais lošimais. Paplūdimiuose veikė itin populiarios Pajūrio halės – kavinės su vaizdu į jūrą, kuriose buvo galima pasilepinti kava ir ledais ar užkandžiais. Poilsiautojai leido laiką žaisdami badmintoną, tenisą, tarpukariu Palangoje išpopuliarėjo ir gimnastikos pasirodymai kopose. 1933 m. Nidoje įkurta sklandymo mokykla suteikė kurortui išskirtinumo – sklandytojai tapo tikra vasaros sensacija.
Vis dėlto, istoriko teigimu, XX a. pradžioje pasiturintys poilsiautojai dar vengė žvejų tinklų ir kvapų, tačiau netrukus atrado šviežios žuvies skonį ir bendravimo su vietiniais žavesį. Žvejų valtyse ne tik pozuota nuotraukoms – už atlygį buvo galima paplaukioti jūroje.
Dizainas – praėjusio laiko nostalgija
Parodos dizainą sukūrė žinoma klaipėdiečių įmonė „Klemencov Group“. Dailininkas Anatolijus Klemencovas, ne kartą stebinęs Jūros šventę įspūdingais meniniais objektais, sako, kad jam ši tema išskirtinai įdomi.
„Kurdami dizainą tiesiog mėgavomės praėjusio amžiaus idilišku grožiu, – įspūdžiu dalijasi dailininkas. – Tikimės, kad parodos stilistika padės jos lankytojams persikelti į tą laiką, kai pajūris iš atšiauraus kranto virto geidžiama atostogų vieta.“
Paklaustas, kodėl verta prisiminti praėjusį laiką, Dr. D. Elertas pabrėžia, kad istorija primena, jog poilsis prie jūros – ne tik gamtos dovana, bet ir ilgo kultūrinio proceso rezultatas.
„Tai – mūsų paveldas, kurį turime saugoti ateities kartoms“, – sakė istorikas.
Parodos „Poilsiavimas Lietuvos pajūryje, 1806–1939 m.“ kūrimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Paroda bus eksponuojama iki 2028 m. pavasario.
