Net ir labai reiklus Jonas Pirožnikas, Palangos paplūdimio gelbėtojų vadas, dirbantis jau 15-ąjį sezoną, tyliai pasidžiaugė kalbėdamas su „Lietuvos pajūriu“, kad per daugelį jo darbo metų vasarotojai pasikeitė – tapo sąmoningesni, atsakingesni.
„Per ilgąjį Joninių savaitgalį man teko bendrauti su tokiu įkaušusiu vyruku. Jam pasakiau: „Arba paliekate pliažą, arba kviečiame pareigūnus – jums teks mokėti baudą“. Anksčiau po tokio įspėjimo žmogus vos ne į atlapus kibdavo, grasindavo, o šis nulenkė galvą ir teištarė: „Gerai, aš palieku pliažą“. Aš net nustebau“, – sakė J. Pirožnikas.
Anot jo, lietuviai daug keliauja ar grįžta gyventi į Lietuvą, tad parsiveža ir gerų patirčių.
– Kiek šį sezoną turite postų?
– Devyniolikoje postų dirba 49 gelbėtojai. Ilgąjį Joninių savaitgalį turėjome 80 gelbėtojų. Naujas gelbėtojų postas atsirado nudistų pliaže Nemirsetoje. Joje iš viso yra du postai.
– Kokią techniką šiemet turite?
– Du dronus, iš Palangos miesto savivaldybės pagal vieną bendrą Lietuvos-Latvijos projektą gavome vieną „džipą“, du vandens motociklus, du keturračius motociklus. Patys įsigijome vieną „džipą“, taip pat vandens motociklą. Žodžiu, technikos turime pakankamai. Bet, pavyzdžiui, per Jonines susidūrėme su kita problema – buvo tiek žmonių, kad pravažiuoti negalėjome. Laimei, turime greitaeigį katerį, vandens motociklus. Jokių didesnių nelaimių nebuvo. Iki šiol (kalbėjomės liepos 5 d.) nuskendimų nebuvo. Dėl mūsų vykdomos aktyvios prevencijos – taip pat.
Mano pagrindinis darbo principas daug metų tas pats – apsaugoti žmogų dar krante. Pirmiausia – užkardyti alkoholio vartojimą. Ir jokiu būdu neleisti jam bristi į jūrą.
O ir blaivūs dažnai neįvertina savo jėgų – jūroje lengva papulti į povandenines sroves, duobes – į plaučius pakliūva vandens, o kitus jūra nuneša tolyn, pastangos pačiam pasiekti krantą dažniausiai būna bergždžios.
– Ką daryti pakliuvus į duobę ar povandeninę srovę?
– Visada sakau tą patį: duobė dažniausiai būna nedidelė – trijų ar keturių metrų skersmens ir negili – net vos 30-40 centimetrų. Svarbiausia, neišsigąsti – sustabdyti kvėpavimą ir pamėginti panerti ir atlikti po vandeniu nėrimo judesius link kranto.
– Ar turite gelbėtojų, kurie su jumis – jau ne vienerius ar dvejus metus?
– Taip. Apie 38-40 mūsų gelbėtojų – senbuviai, kurie dirba Palangos ir Šventosios paplūdimiuose daugiau nei penkerius metus. Atrenkant kandidatus, man labai svarbu ne tik fizinė jų būklė, bet ir loginis mąstymas, mokėjimas dirbti komandoje. Bet mėgstu kartoti: nė vienas geriausias plaukikas dar neaplenkė vandens motociklo, o geriausias sprinteris – keturračio ar „džipo“. Bet žmogaus, gelbėtojo privalumas – jo protas, gebėjimas stebėti, tinkamai įvertinti situaciją, matyti ne tik tai, kas yra po nosimi. Mūsų vienas vandens motociklas yra nuolat parengtas – plaukti pagal iškvietimą į bet kurį tašką tarp Nemirsetos ir Šventosios.
– Kokie jūsų „auksiniai“ patarimai atostogautojams paplūdimyje?
– Pirmiausia, jei matai skęstantį, o pats nemoki plaukti arba blogai plauki, pats nelįsk – iškviesk pagalbą. Mačiau ne vieną atvejį, kai dėl to nuskendo du žmonės – ir skęstantysis, ir gelbstintysis. Bendras paplūdimio gelbėtojų telefonas jau daug metų tas pats – 1509.
Paplūdimyje būtina turėti vandens, gerti jį, galvą nuo saulės prisidengti kepuraite ar skarele.
Jokiu būdu nesimaudyti sočiai pavalgius. Neiti maudytis, ypač vienam, jeigu turite sveikatos problemų. Jeigu į Palangą atvažiavote gydytis ar reabilituotis. Būtinai paprašykite, kad kas nors būtų kartu su jumis, kol jūs mėgausitės jūra.
Ką daryti pakliuvus vandeny į duobę ar povandeninę srovę, jau sakiau.
Svarbiausia atsiminti: jūra – tikrai ne iki kelių. Saugokite save.
Kajus, 19 metų, studentas iš Kauno:
– Seku tėčio (ilgamečio Palangos pajūrio gelbėtojų vado Jono Pirožniko) pėdomis, nes žmones dažniausiai formuoja aplinka, kurioje jie augo ir brendo. Aš – ne išimtis. Man patinka gelbėtojo darbas, nes jame dera atsakomybė ir mane, kaip asmenį, daro brandesnį, tvirtesnį. Dirbu Palangos paplūdimyje jau ketvirtą sezoną. Norėčiau visiems čia, pajūryje, pasiųsti vieną aiškią žinutę: „Žmonės, vertinkite ir saugokite savo gyvybę. Ji – brangiausias turtas šioje žemėje“. Man yra žiauriu stebėti, kai ištraukus iš jūros skenduolį, jį kiti perlipa ir brenda į audringą jūrą maudytis. NE! Man jau teko kelis skęstančiuosius išgelbėti.
Edgaras, 22 metai, studentas iš Kauno:
– Palangos paplūdimyje jau dirbu septintus metus. Mano visas gyvenimas susijęs su vandeniu – 10 metų buvau profesionalus plaukikas, dalyvavau šalies čempionatuose. Mane žavi gelbėtojo darbas, nes jis – ir romantiškas: jūra, saulė, smėlis. Žinoma, jis pirmiausia – labai atsakingas. Jau teko išgelbėti ne vieną skęstantįjį. Deja, teko patirti ir tragiškų baigčių. Visiems pasakyčiau: „Jūra gali atrodyti nepavojinga, bet nepervertinkite savo galimybių. Jūra yra jūra – su povandeninėmis srovėmis, duobėmis.
Orestas, 17 metų, iš Raseinių:
– Pirmieji metai, kai esu paplūdimio gelbėtojas. Vos mėnesį ir savaitę. Mano darbe – daug žavesio: jūra, žmonės. Bet stebėti žmones, bendrauti su jais, o esant reikalui, spręsti pavojingas situacijas – man labai patinka. O tapau gelbėtoju gan atsitiktinai: vasarį ir kovą reabilitavausi Palangoje, dažnai pasiekdavau jūrą. Nusprendžiau, kad noriu savo gyvenimą su ja labiau susieti. Laimei, kol kas neteko gelbėti skęstančiųjų. Geriau jų nebūtų.
Juras, palangiškis:
– Man šis sezonas kaip gelbėtojui – ketvirtas. Aš – buvęs pareigūnas, tai man padėti žmonėms manyje įaugę. Kai išėjau į pensiją kaip pareigūnas, negalėjau be jokios veiklos būti, tai man šis darbas – labai mielas. Aš – palangiškis, o čia – visą laiką prie jūros, žmonės, tų pačių dienų nebūna. Man pavyko išgelbėti dvi gyvybes. Laimei, tragiškų dalykų neteko mano ruože patirti. Visiems noriu pasakyti: „Nejuokaukite su jūra! Kuo arčiau kranto, tuo geriau“.
Nuotraukos: LT – FOTO