Europarlamentaras Petras Auštrevičius: „Sunkiai sergantis ligonis negali tikėtis, kad staiga išgis“

Linas JEGELEVIČIUS

Agresorė Rusija ir karo Ukrainoje šešėlyje laikiną atokvėpį gavę autoritariniai režimai – nuo Baltarusijos iki Afganistano – būtinai, anksčiau ar vėliau, sulauks atpildo valandos, įsitikinęs Petras Auštrevičius, europarlamentaras, Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto narys, Euronest parlamentinės asamblėjos narys, tačiau jis neslepia – naujų išbandymų Lietuvai, o ir visai Europos Sąjungai gali tekti patirti jau rudenį. P. Auštrevičius atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus.

Būta daug diplomatijos, vizitų į Maskvą, bet karas prasidėjo. Ar viskas buvo padaryta, kad jo nebūtų?

– Matyt, reikėtų pripažinti, kad ir Ukraina, ir Vakarai buvo užklupti gan netikėtai, nors Rusija jau kurį laiką telkė savo kariuomenę pasienyje su Ukraina. Net Ukrainos prezidentas Volodymyr Zelensky nenorėjo visada girdėti visų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Joe Biden įspėjimų, ir didžioji dauguma Europos politikų ir europiečių purtė galvas – ne, karo nebus. Tai padarė meškos paslaugą Rusijai – jai nebuvo nusiųstas aiškus signalas.

Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė lenkų leidiniui „Wprost“ sakė gegužę, kad NATO daro didelę strateginę klaidą, delsdama įsitraukti į konfliktą. Ji taip pat teigia, kad Rusija privalėjo sulaukti karinio atkirčio iš bloko po Krymo ir Donbaso bei Lugansko aneksijos 2014 metais. Ar su ja sutiktumėte?

– Nežinau, koks galėjo būti atsakas į agresiją, kai Ukraina nėra bloko narė. Prisiminkime, kad 2014 metais viskas Ukrainoje prasidėjo nuo žaliųjų žmogeliukų dislokavimo joje. Tai buvo šliaužiančios okupacijos pradžia. Pradžioje net Ukrainos pajėgos nedavė jiems deramo atkirčio – būta sutrikimo ir neadekvačios reakcijos. Vėliau teko mokėti brangią kainą. Neįsitikinęs, kad dabar yra teisinga kritikuoti, mokyti. Aš klausiu: o ką mes visi padarėme, stiprindami Ukrainą ir jos ginkluotąsias pajėgas nuo 2014 ir 2022 metų? Ar pati Ukraina pati tam skyrė tinkamą dėmesį?

– Ar jums kelia nerimą, kokios bus tiesioginės ir netiesioginės karo pasekmės prie patogumų pripratusioms Vakarų visuomenėms? Kalbu ne tik apie infliaciją, aukštas energetikos išteklių kainas ar trūkumą, tiekimo grandinių sutrūkinėjimą, bet ir socio-ekonominius, politinius pokyčius jose.

– Be jokios abejonės, tai kelia nerimą. Daugelis Europos politikų bandė – kaip matome klaidingai – pripratinti savo piliečius prie požiūrio, kad bendradarbiavimas su Rusija gali ją pakeisti, kad Rusijos ekonominė nauda iš santykių su Vakarais neleis Putinui griebtis agresyvių veiksmų prieš kaimynus ir taip pat Europą. Tokia nuomonė buvo peršama dešimtmečius. Nenuostabu, kad ji paliko gilią žymę europiečių supratime apie Rusiją. Net vykstant karui, matome, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Vokietija nėra visiškai apsisprendusios, net sumišusios, ką daryti.

Esu realistas: infliacija ir išlaidų išaugimas kiekvieno europiečio ūkyje jau rudenį bus dar labiau pastebimas – ta pati Vokietija iki šiol labai stipriai priklausė nuo Rusijos energetinių išteklių.

Vakarų valstybės turi labai mažai laiko – arba jo net neturi, priimti sprendimus, paaiškinti savo piliečiams, kodėl tokios aukštos kainos, kodėl gyvenime atsirado nepatogumų, o visuomenėje – įtampų.

Labai bijau, kad kaltųjų ieškojimas vyks Ukrainos sąskaita – jai bus primygtinai siūloma sėsti prie derybų stalo, daryti nuolaidas. Man rudens iššūkiai – akivaizdūs.

– Nauja koronaviruso banga rudenį, matyt, gali tik pabloginti nuotaikas, ar ne?

– Prasidėjus karui, koronaviruso tema išnyko iš Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos. Tačiau virusas, matyt, niekur nedingo. Jo ekonominės pasekmės – didžiulės. O kur kitos pasekmės. Tačiau šią vasarą visuose oro uostuose matau didelius antplūdžius – pandemijos tarsi nebūta, bet tokiu būdu viruso perdavimas gali tik spartėti.

Matau pavojų, kad po atostogų galime sulaukti nemalonių infliacijos, karo ir pandemijos kombinacijos pasekmių – pabėgėlių prie mūsų sienų.

Vakarų demokratijos yra jautresnės iššūkiams, ir mes linkę prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

– Esate Europos Parlamento Euronest (Euronest sudaro 60 europarlamentarų ir po 10 parlamentarų iš kiekvienos Rytų Europos partnerės valstybės, Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos, – aut. past.) delegacijos narys. Kaip jos reaguoja į karą Ukrainoje? Kokių veiksmų imasi?

– Manau, kad šiais ir artimiausiais metais matysime augantį dėmesį Rytų Europai, nes yra sprendžiamas ne tik Ukrainos, bet ir viso regiono likimas. Ir per saugumo, ir per santykių su Europos Sąjunga prizmę. Rytų Europoje jau matome seniai neregėtų pokyčių. Atsirado grėsmės savo egzistencijai, politinėms santvarkoms suvokimas.

Tikiuosi, kad Euronest valstybės sieks konstruktyvaus dialogo, o ne varžysis tarpusavy – siekdamos ES  narių kandidačių statuso taip pat.

Pažiūrėkime: Armėnijos ir Azerbaidžano santykiai pašlijo dėl karo veiksmų Kalnų Karabache, Ukraina ir Gruzija nesutaria dėl Rusijos – Kijevas net atšaukė savo ambasadorių Sakartvele dėl kliūčių, sudaromų savanoriams, kurie nori padėti Ukrainai, ir dėl, anot Kijevo, amoralios Sakartvelo pozicijos dėl sankcijų Rusijai. Palinkėčiau Euronest regiono valstybėms aiškiai matyti viso regiono, o ne tik savo nacionalinius interesus.

– Esate ir EP delegacijos su NATO parlamentine asamblėja narys. Ar Švedijos ir Suomijos NATO narystės tik sustiprina Baltijos šalių – ir Lietuvos – saugumą? Ar galimai sukels ir naujų įtampų dėl Rusijos atsako?

– Manau, kad Švedija ir Suomija pasielgė labai teisingai. Lietuvai stojant į NATO, Suomija sakė, kad ji nesiekia narystės bloke dėl to, kad ji nejaučia grėsmės, puoselėja bendradarbiavimą su Rusija. Tačiau įvykiai Ukrainoje parodė, kad Suomija klydo – vos per keletą mėnesių suomių palaikymas šalies narystei NATO išaugo ženkliai. Tačiau Lietuva prie NATO prisijungė esant taikai, Suomija – vykstant karui. Jų įstojimas neabejotinai sustiprins Baltijos valstybių regiono saugumą ir nusiųs stiprų signalą tai valstybei (Rusijai, – aut. past.). Neįsitikinęs, ar Rusija turi pakankamai resursų kaip nors radikaliai atsakyti jų narystėms NATO – jos karo mašina stipriai buksuoja Ukrainoje.

– Ar Talibano režimas (Petras Auštrevičius yra EP delegacijos santykiams su Afganistanu pirmininkas, – aut. past.) ir mūsų kaimynės, autoritarinės Baltarusijos, nelegetimus prezidentas dabar, vaizdžiai kalbant, trina rankomis – jie dėl karo Ukrainoje išsprūdo iš dėmesio lauko?

– Galbūt ir trina jie rankomis, bet taip pat atsakysiu vaizdžiai: viščiukus rudenį skaičiuoja. O medicininiais terminais taip pasakyčiau: sunkiai sergantis ligonis negali tikėtis, kad staiga išgis. Įsitikinęs, kad Rusijos problemos su invazija tik prasidėjo. Rusijos visuomenė anksčiau ar vėliau prabus – jos istorija turi tokių pavyzdžių. Rusija turės sumokėti didelę kainą už savo šovinizmą ir imperializmą.

Kalbant apie Afganistaną, karinis perversmas – toks, koks jis buvo ir kaip jis įvyko – buvo mažai tikėtinas. Valstybė, į kurią buvo investuoti milijardai, kurioje buvo sukurtos karinės pajėgos, žlugo neįtikėtinai greitai.

– Esate liberalas, aktyviai palaikote žmogaus teises. Ar vykstant karui matote naujų bandymų Centrinėje ir Rytų Europoje paneigti kai kurių visuomenės grupių teises?

– Išties, tokia tendencija yra. Ji atsirado per gilų diskursą tarp įvairių politinių jėgų. Ypač ji ryški Lenkijoje ir Vengrijoje. Nerimą kelia kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės politinių jėgų atsiradimas. Tokios tendencijos – pavojingos. Vakarų demokratijos konceptui – taip pat. Manau, kad visoje Europos Sąjungoje, Europos Parlamente turime padaryti viską – net taikyti finansinius svertus prieš (žmogaus teisių, – aut. past.) pažeidėjus, kad žmogaus teisės būtų gerbiamos ir laikomasi pagrindinių ES žmogaus teisių reglamentų.

Nuotraukoje: Petras Auštrevičius – europarlamentaras, Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto narys

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to Top