Nuotraukoje: Inga Normantė
Nuotraukų autorės: Lu Theory, Laimutė Koklevičienė
Inga Normantė, UAB „Shipps LT“, kuri užsiima laivų remontu ir statyba, bei atlieka įvairių
metalo ir aliuminio konstrukcijų statybos darbus savo gamybinėje bazėje, esančioje beveik
Klaipėdos centre, bendrasavininkė ir direktorė, gimė mažame Telšių mieste, ūkiškas tradicijas
turinčioje šeimoje. „Tokie žmonės kaip mano šeima gyvena tyliai, dirba daug ir didelių
lūkesčių nei sau, nei savo vaikams dažniausiai nekelia. Todėl mano vieninteliu aiškiu keliu
kažką pakeisti tapo mokslas. Politikos mokslų studijos Klaipėdos universitete ir buvo ta
pradžia, nuo kurios prasidėjo mano – jau klaipėdietės – istorija“, – „Lietuvos pajūriui“ sakė
I. Normantė.
– Kaip politikos mokslų dėstytoja Klaipėdos universitete, kuriame dirbote 10 metų, tapo
„Shipps LT“ bendrasavininke ir direktore?
– Nuo pat vaikystės savyje nešiojausi keistą, bet labai aiškų jausmą – tarsi man būtų lemta
padaryti kažką daugiau. Nors, atvirai pasakius, nei išskirtiniais talentais pasižymėjau, nei
ypatinga sėkmė lydėjo mano žingsnius…
Kelias į nuosavą verslą truko beveik tris mano gyvenimo dešimtmečius. Ir tai nebuvo lengvų
pergalių ar rožinių saulėlydžių laikotarpis. Priešingai – jame buvo daug pilkų atspalvių,
abejonių, skausmo, vidinių kovų ir situacijų, kuriose reikėjo tiesiog… ištverti.
Tačiau nuo vaikystės manyje gyvenęs jausmas, kad tai, kas vyksta, yra tik tarpinė stotelė, kad
mano istorija dar tik ruošiasi prasidėti, tyliai, bet labai kryptingai vedė pirmyn. Per žmones.
Per situacijas. Per netikėtas galimybes.
Trumpai tariant, sudėtingose situacijose visada turėjau vieną kozirį – valią. Ne triukšmingą,
ne demonstratyvią, o tylią, užsispyrusią. Būtent ji leido man auginti išmintį, profesinius
įgūdžius ir platesnį pasaulio suvokimą.
Žinoma, kelyje atsirado ir žmonių, patikėjusių manimi anksčiau, nei aš pati patikėjau savimi.
Tie „teisingi žmonės“ tapo nematomais tiltų statytojais tarp mano vidinio pasaulio ir realybės,
kuri pamažu keitėsi.
Rezultatas – verslas. Ne tik kaip veikla ar pajamų šaltinis, bet kaip erdvė toliau auginti
išmintį, lyderystę, atsakomybę ir gebėjimą kurti vertę kitiems.
Ir galbūt svarbiausia – supratimas, kad nė vienas žingsnis nebuvo atsitiktinis. Net ir tie, kurie
tuo metu atrodė kaip klaidos ar aklavietės.
– Ir jūs tai darote labai įspūdingai – tarp daugiau nei 250 panašaus profilio įmonių
uostamiesty „Shipps LT“ pakliūva į dešimtuką – pagal apyvartą, darbuotojų skaičių.
Kaip jums tai pavyko?
– Verslas, visų pirma, yra apie žmones ir santykius. Būtent per juos ir atėjo mano kelias į
laivų statybos pasaulį. Mano aplinkoje atsirado patyrusių laivų statytojų, o aš iš jų ėmiau
viską, ką galėjau – mokiausi, stebėjau, klausiau, bandžiau suprasti ne tik procesus, bet ir
mąstymą.
Sąmoningai išbandžiau skirtingas pozicijas, kad pamatyčiau šį verslą iš įvairių kampų – nuo
gamybos realybės iki sprendimų priėmimo spaudimo. Norėjau ne tik gerai vykdyti, bet ir
suprasti.
Begalinis noras dirbti ir augti natūraliai traukė teisingus žmones. Pirmiausia – partnerius,
kurie tikėjo idėja. Tada – darbuotojus, kurie patikėjo kryptimi. Galiausiai – klientus, kurie
patikėjo rezultatu.
Verslo pradžia iš tiesų buvo labai asmeniška. Per mano pačios tapatybės paieškas gimė
pirmieji projektai, pirmieji sprendimai, pirmieji rizikos žingsniai. „Shipps LT“ augo kartu su
manimi.
Tikiu, kad būtent aiškūs principai – etiškas, sąžiningas ir atsakingas verslas – ir atvedė mus
ten, kur esame šiandien. Man yra komplimentas, kai mano sferos verslininkas, kuris versle
jau ne vieną dešimtmetį, man pasako: „Inga, aš su tavimi dirbsiu būtent dėl to, kad galiu
tavimi pasitikėti“. Būdama teisingų verslininkų pusėje dar labiau mėgaujuosi tuo, ką darome
visa komanda.
– Kaip randate bendrą kalbą su bendradarbiais vyrais, kurių dalis, gali būti, įtariai
pasižiūri į jus: „Chm, kokia iš jos vadovė – gi moteris?“
– Seniai supratau, kad versle labai svarbu nuasmeninti situacijas ir kalbėti proto kalba. Aš
sąmoningai neakcentuoju savo, kaip moters, vaidmens. Mano tikslas – kad mane vertintų dėl
sprendimų, atsakomybės ir rezultatų. O protingi žmonės būtent taip ir daro.
Taip, vyrų ir moterų vadovavimo stiliai dažnai skiriasi. Tačiau, jei pažvelgtume giliau, visi
mes pirmiausia žmonės, ir kiekvienas turime savitą charakterį, patirtis ir stipriąsias puses.
Lytis čia tėra viena detalė, bet tikrai ne lemiamas veiksnys.
Laikui einant taip pat supratau labai svarbų dalyką: jei kas nors mane vertina stereotipiškai ar
nuvertina vien dėl to, kad esu moteris, tai daugiau pasako apie vertintoją nei apie mane.
Žinoma, aš esu žmogus – kritika ar kandžios replikos pirmą akimirką gali sukelti emociją.
Bet labai greitai įsijungia kitas režimas: analizė vietoj nuoskaudos. Aš stengiuosi tokias
situacijas priimti kaip formą spaudimo, kuris augina. Kaip signalą, kur dar galiu sustiprėti, ko
pasimokyti, ką patobulinti.
Jei susiduriu su skeptišku ar stereotipiniu požiūriu, pirmiausia tai vertinu ne kaip asmeninį
puolimą, o kaip aplinkybę, kai reikia dirbti ramiai ir profesionaliai.
– O gal jauni vyrai šiandien jau yra visai kitokie?
– Kalbant apie jaunus vyrus – ir apskritai apie vyrus – nenorėčiau apibendrinti ar klijuoti
etikečių. Kiekviena karta turi savo stiprybių ir iššūkių, kaip ir kiekvienas žmogus atskirai.
Tačiau yra dalykų, kuriuos labai vertinu ir apie kuriuos kartais kalbu savo vyriškame
kolektyve. Man vyriškumas siejasi su pagarba, atsakomybe už savo žodį, gebėjimu išlikti
ramiam sudėtingose situacijose, susitelkimu sunkiame darbe ir vidine disciplina. Tai savybės,
kurios kuria pasitikėjimą komandoje ir leidžia įveikti net sudėtingiausius projektus.
Ir, tiesą sakant, šių savybių šiandien pasigendu ne tik kalbant apie vyrus – jų apskritai visiems
mums verta nuolat mokytis ir auginti.
– Ko gero, ir juokingų istorijų šia tema turite, ar ne?
– Nežinau, ar jos labai juokingos, bet šypseną tikrai keliančios. Dirbdama vyriškame
kolektyve mačiau ne vieną meilės dramą, kai suaugę, stiprūs vyrai dėl romantinių problemų
praranda norą dirbti, motyvaciją, o kartais net išeina iš darbo, nes jiems tuo metu tiesiog
sugriūva pasaulis.
Man asmeniškai tai kelia šypseną. Nes mano vertybių skalėje darbas visada buvo pirmoje
vietoje, ypač tada, kai gyvenimas bando išmušti iš pusiausvyros. Niekada neleisčiau sau
prabangos nustoti dirbti vien todėl, kad, tarkime, išsiskyriau su antrąja puse.
Gal tai skirtingi būdai tvarkytis su sunkumais. Vieni griūva, kiti – eina dirbti.
– Ar sėkmė jus padarė laisvesnę ar vienišesnę?
– Aš to nevadinčiau sėkme. Tai greičiau gyvenimo ritmas, kuris atnešė daugiau galimybių
augti ir kurti. Žmones į savo gyvenimą įsileidžiu lengvai – man žmogus yra vertybė, ne
duotybė. Esu sukūrusi platų socialinį ratą, bet kartu kartais pagaunu save jaučiančią
vienišumo epizodus. Tačiau šiandien vienišumas man nebeatrodo grėsmė – jis tampa erdve
refleksijai ir vidinei ramybei. Ir tai taip pat yra santykis – tik su savimi.
– Nežinau, ar norite tai prisiminti, bet gyvenime išgyvenote nelengvą tarpsnį – dirbote
net valytoja, prižiūrėjote svetimus vaikus. Kaip dabar vertinate tai?
– Gyvenime esu dirbusi įvairius darbus – nuo žuvies fabriko iki valytojos ar auklės. Ir, žinote,
ką galiu pasakyti: nėra blogų darbų, yra tik blogas požiūris į juos.
Kiekvienas darbas man davė kažką labai svarbaus. Nei viename etape nesijaučiau prastesnė,
nuskriausta ar pažeminta dėl to, kad gyvenimas tuo metu man pasiūlė būtent tokias
aplinkybes. Priešingai – tie laikotarpiai mane stiprino, mokė disciplinos, atsakomybės,
kantrybės ir pagarbos bet kokiam darbui.
Būtent šios patirtys vėliau labai padėjo versle. Nes kai pats esi dirbęs paprastus, fiziškai ar
emociškai nelengvus darbus, kitaip žiūri į žmones, kurie šiandien dirba tavo komandoje.
Sutinku, nebūtinai kiekvienam reikalingas toks kelias. Bet mano kelias buvo būtent toks. Ir
šiandien už jį jaučiu ne kartėlį, o dėkingumą – Dievui, likimui ar tiesiog gyvenimui.
– Bet kaip jūs nepalūžote? Kur ieškojote atramos ar atspirties?
– Nepalūžau, nes turiu, kaip pati sakau, valią viskam. Tai, ko gero, mano stipriausias
charakterio bruožas.
Sąmoningai atramos lyg ir neieškojau. Niekada neturėjau vieno žmogaus ar vienos sistemos, į
kurią galėčiau atsiremti ir pasakyti: „Štai čia mano saugi vieta“. Bet dabar, atsisukusi atgal,
matau, kad gyvenimas man vis atsiųsdavo tai, ko tuo momentu labiausiai reikėjo – žmones,
situacijas, netikėtas galimybes.
Kartais tai būdavo vienas pokalbis, kartais – naujas darbas, kartais – sudėtinga situacija, kuri
tuo metu atrodė kaip problema, o vėliau tapdavo lūžio tašku.
Ir dabar, kai tik pajaučiu komforto zoną, iškart stengiuosi iš jos išeiti, kad vėl pažadinčiau
valią. Taip save įsigalinu.
– Ką pasakytumėte moterims, kurios išgyvena skyrybų baimę, bijo nutraukti santykius,
ar įsivelia į ilgus ir brangius teismo procesus?
– Patirtis išmokė vieno dalyko: patys sunkiausi ir nepatogiausi sprendimai dažnai atveria
duris į didžiausias gyvenimo vertybes. Tai nereiškia, kad sprendimus reikia priimti skubotai
ar impulsyviai. Bet labai svarbu būti sąžiningai su savimi – ar gyvenu iš baimės, ar iš vidinės
tiesos.
Gyvenimas nėra duotybė „kaip nors išbūti“. Tai didžiausia dovana, kurią turime, ir ji nėra
begalinė. Todėl kartais verta sustoti ir paklausti savęs: ar aš renkuosi likti ten, kur esu, iš
meilės ir pagarbos sau, ar tik iš baimės, kitų nuomonės, materialinio saugumo ar kaltės
jausmo?
Net ir vaikai labiausiai jaučia ne formaliai „išsaugotą“ šeimą, o emocinę atmosferą.
Laiminga, viduje laisva mama jiems duoda kur kas daugiau nei nuolat nelaiminga, save
aukojanti moteris.
Kiekviena situacija labai individuali, ir niekas iš šalies neturi teisės nurodyti, ką daryti. Bet
tikiu vienu – tik tada, kai žmogus viduje jaučiasi laisvas ir susitaikęs su savimi, jis iš tikrųjų
gali pradėti gyventi savo gyvenimą, o ne tik atlikti vaidmenį.
Nugyventi gyvenimą nuolatinėje nelaimėje ar vien iš pareigos – tai per maža tokiai dovanai,
kokia yra pats gyvenimas.
Mielos moterys, nereikia pasiekti savo dugno, kad atsispirtumėte, yra ir lengvesnių būdų
(šypsosi).
– Žinau, kad rašote autobiografiniais faktais grįstą knygą. Leidote man akies kampučiu
į ją pažvelgti. Suintrigavo pavadinimas su žodžiu „Velniai“… Tikrai ją išleisite? Kam ji
bus skirta?
– Labai noriu ją išleisti, tiek sau, tiek savo dukroms ir, be abejonės, kitoms moterims. Jokiu
būdu tai nebus edukacinė auklėjamoji knyga, ji bus apie tuos pačius moters dugnus,
pažvelgiant į visas situacijas su ironijos prieskoniu.
– Ko labiausiai nenorėtumėte, kad pakartotų jūsų dukros?
– Nenorėčiau, kad jos bijotų. Nenorėčiau, kad jos tylėtų, susidūrusios su neteisybe, ar abejotų
savo verte. Aš pati ilgai bijojau – ir iš tos baimės gimė mano versijos, kurios buvo labiau apie
gynybą nei apie augimą. Drąsa neturi būti agresyvi, bet ji turi būti sąmoninga. Noriu, kad
mano dukros augtų be baimės būti savimi.
– Kokią lyderystę norite palikti po savęs – jei vieną dieną išeitumėte?
– Šiandien tikiu įgalinančia lyderyste. Įgalinti gali tik tada, kai pats nuolat augi – kai turi
patirties, žinių, bet kartu ir nuolankumo mokytis toliau. Man svarbu ne kontroliuoti, o atverti
kitam erdvę tapti stipresniam už mane. Jei sieki įgalinti kitus, privalai sinergiškai tobulėti ir
pati – kitaip tai tampa tik deklaracija. Po savęs norėčiau palikti ne pareigybes ar struktūras, o
jausmą, kad augimas yra nuolatinė būsena. Ir suvokimą, kad vienas didžiausių gyvenimo
džiaugsmų – padėti augti kitam. Tai man yra labai vertybinė lyderystės forma.
– Klausantis jūsų, neapleidžia mintis, kad jūs – ir jūsų istorija – tokios išskirtinės…
– Aš niekada nesiekiau būti išskirtinė – siekiau būti atsakinga. Už sprendimus, už žmones, už
kryptį. Mano kelias nebuvo tiesus ar patogus, bet jis visada buvo sąmoningas. Aš mokiausi ne
tik statyti verslą, bet ir statyti save – iš principų, disciplinos ir gebėjimo prisiimti pasekmes.
Šiandien suprantu, kad tikrasis augimas prasideda tada, kai nustoji kovoti dėl vietos ir pradedi
kurti erdvę kitiems. Mane formavo ne pergalės, o ribinės situacijos, kuriose reikėjo pasirinkti:
baimę ar atsakomybę. Aš tikiu, kad verslas be meilės yra tik skaičiai. Su meile jis tampa
palikimu.
– Kur ieškote dvasinės ramybės?
– Dabartinę savo dvasinę ir emocinę ramybę randu disciplinoje arba žemės darbuose,
atsigręždama į kaimo vaiko prigimtį ir savo autoritetą – tėvą Kazimierą Lileikį.
– Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?
– Šiuo metu – sportas ir knygos. Bet dažnai įsiveliu į įvairus projektus ir mano laisvalaikis
gali būti labai įvairus, pavyzdžiui, dabar pradėsiu lankyti dainavimo pamokas vienam
renginiui (šypsosi), nors visai neturiu balso, bet turbūt čia ir yra visa esmė „valgyti“
gyvenimą visą, kai jis kažką duoda, ir badauti, jei kažko neduoda, bet mėgautis ir tuo. Jausti
alkį kartais net geriau (šypsosi).
– O kokios pajūrio vietos jums yra ypatingos? Kokius jausmus jums kelia jūra?
– Visa uosto teritorija man kelia romantinius jausmus. Jūrą lygiavertiškai vertinu visų kitų
gamtos elementų skalėje. Man turbūt daugiau emocijų sukelia javų laukai, kvepiantis šienas,
juodas dirvožemis, nes šalia to užaugau.
