Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ darbuotojas kalbino Paulius Ignatavičius
Nuotraukose: Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“kolektyvas Loreta Stainytė, Deimantė Valašinė, Radvilė Žilienė
Sakoma, kad žmonės gyvenantys prie jūros yra kitokie. Jie laisvesni, labiau atsipalaidavę, jie daugiau šypsosi ir vertina balansą tarp darbo ir poilsio. Susitikus tris „Mėmelio taupomosios kasos“ komandos moteris: Deimantę Valašinę, Radvilę Žilienę ir Loretą Stainytę bei pasikalbėjus apie gyvenimą pajūryje, šis posakis įgauna dar gilesnę prasmę. Unijoje vertinamas tikras žmogiškas ryšys, nesvarbu ar tai klientas ar kolega. Juk gyvenime svarbu ne tik mokėti skaičiuoti, bet ir išklausyti bei kartu pasidžiaugti įgyvendintais tikslais. Čia darbuotojai yra arčiau klientų, todėl kiekviena situacija vertinama individualiai, visų pirma įsiklausant į žmogų ir jo lūkesčius. O svarbiausia, kaip sako darbuotojos, išmokti skirti laiko sau ir kartais pasimėgauti jūros vėju.
Dažnai tenka girdėti, kad pajūris keičia žmones. Jūs visos čia gyvenate ir dirbate, nors jūsų istorijos skirtingos. Ką jums duoda jūra?
Deimantė: Jūra man reiškia laisvę, vėją, bangas. Žmonės čia laisvesni, atsipalaidavę ir man nesuprantama, kai išgirstu sakant, kad jau tris metus nebuvo prie jūros, nes pati prieš 25 metus atvykau iš Kauno rajono ir nuo tada be jūros neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Radvilė: Deimantė labai mėgaujasi visu Klaipėdos kraštu. Ji labai vertina tai, ką mes čia turime. O aš esu kilusi iš Raseinių. Į Klaipėdą atsikrausčiau dar paauglystėje – ir nors mano kelias buvo nutolęs nuo pajūrio, jūra visada turi savybę susigrąžinti žmones. Man labiausiai imponuoja lėtas gyvenimo tempas. Sostinėje žmonės verčia kalnus dėl karjeros, nori užsidėti „medalį“, kad kažką pasiekė didelėje organizacijoje. O čia žmonės visų pirma gyvena. Jiems patinka patirti gyvenimą.
Loreta: O aš čia gimiau ir augau, Palanga mano gimtinė. Negaliu gyventi be jūros. Teko padirbėti užsienyje, bet kasdien galvodavau: grįšiu ir tiesiu taikymu lėksiu prie jūros. Aš jos labai pasiilgdavau. Tas pušynas, dviratis, riedučiai – neapsakomas jausmas. Nueini prie jūros, vėjas išpučia visas problemas, ir pradedi gyventi iš naujo. Palanga manyje užaugino meilę gamtai ir sau.
Užsiminėte apie lėtesnį tempą. Ar tai jaučiasi ir versle? Kokie yra pajūrio verslininkai ir jūsų klientai?
Radvilė: Čia žmonių sprendimai kitokie – juose daugiau emocijos. Kituose didmiesčiuose viskas pamatuota, pasverta, o čia žmonės kliaujasi ir tuo, kaip jaučiasi. Pavyzdžiui verslininkai, atvykę iš Žemaitijos, dažnai nori paprasto atsakymo – be jokių „aukštų materijų“ ar sudėtingų terminų. Ir, žinoma, svarbu gyvas bendravimas. Su klaipėdiečiais vadovais reikia visada susitikti gyvai, nuotoliu reikalų nesutvarkysi. Tada labiau pajauti patį žmogų.
Deimantė: Bet palangiškiai nuo klaipėdiečių skiriasi stipriai, kadangi jie jau patenka į Žemaitijos regioną, o čia mes dar esame Mažoji Lietuva, Mėmelis, vokiškos kilmės kraštas, nors 20 km, bet jau skirtumas didžiulis. Palangiškiai kaip ir kiti žemaičiai, užsispyrę, nelabai linkę į derybas. Jiems įtaką daro sezoniškumas, vasarą Palangoje verslininkams darbymetis, o žiemą poilsis.
Loreta: Palangoje mes apskritai esame kaip viena didelė šeima. Tas bendruomeniškumas žavi. Pavyzdžiui, verslininkai čia jaučiasi labai orūs, didžiuojasi: „Aš iš Palangos“. Yra ir sveikos konkurencijos – jei kaimynas susitvarkė namą, tai ir aš turiu pasitempti, pagražinti savo aplinką. Bet iš esmės žmonės labai draugiški. Jei užklimpsi su mašina, subėgs vyrai ir iš gatvės, ir iš stotelės padėti. Čia žmonės laimingi, laisvi ir su šypsenomis veide. Praeini gatvėje, nusišypsai žmogui, tu jo nepažįsti, bet jis tau nusišypso atgal.
Jūsų darbas – finansai, skaičiai, atsakomybė. Ką jūs dirbate kredito unijoje ir kas jus įkvepia dirbant savo darbą?
Deimantė: Aš esu pirmoji darbuotoja, įsidarbinau dar 2005 metais, tad mačiau visą įmonės augimą. Pradėjau kaip finansininkė, dabar esu administracijos vadovo pavaduotoja, valdybos narė. Mane labiausiai įkvepia kolegos. Jeigu yra kokia nors sudėtinga situacija, aš bet kada galiu kreiptis į juos. Tikrai niekada niekas neatstums, visi padeda noriai. Būna, tik garsiai pagalvoju, o kolega jau neša segtuvą su reikalinga informacija. Tas jausmas, kad bet kada gali kreiptis pagalbos, yra neįkainojamas.
Radvilė: Aš esu rizikų valdymo vadovė, valdybos narė. Mano tikslas – kad unija augtų tvariai ir stabiliai, o klientai jaustųsi saugūs. Mūsų darbas rimtas, bet mūsų kolektyvas labai „gyvas“. Pasitikime vieni kitais, žinai, kad atėjęs į darbą, net ir sunkiausią mėnesio užduotį įveiksi ne vienas.
Loreta: Dirbu paskolų vadybininke kredito unijoje. Darbas reikalauja atsakomybės, jame svarbus žmonių pasitikėjimas. Bet matau ne tik skaičius, visada stengiuosi žmones išklausyti, kartais tenka ir psichologe pabūti. Žmonės ateina ne tik dėl paskolos, jie nori išsipasakoti, jiems svarbus ir žmogiškas ryšys. Būna, bekalbėdami ir apsiverkia. Mane įkvepia padėti žmogui. Pavyzdžiui, neseniai padėjome moteriai, kuri turėjo išsikraustyti iš nuomojamų patalpų. Ji jau galvojo parduoti verslą, manė, kad viskas baigta, o dabar sėkmingai dirba savo nuosavoje vietoje. Matyti laimę žmogaus akyse, kai išsipildo jo svajonė turėti namus ar verslą – tai geriausias atlyginimas.
Pabaigai, ką pasakytumėte žmogui, kuris dar tik svarsto: keltis gyventi prie jūros ar ne?
Radvilė: Važiuoti ir gyventi. Aš nežinau nei vieno žmogaus, kuris pabandęs pagyventi prie jūros sakytų, kad ne, negerai. Pajūrio regionas turi labai didelį potencialą ir mes dar iki galo jo neišnaudojame.
