Agnetė Benetytė
Anželika Dekontaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš septynerius metus „Lietuvos pajūrio“ kalbinta palangiškė Anželika Dekontaitė – tuomet ji dar buvo ką tik atsitiesusi po kovos su onkologine liga, ieškanti jėgų grįžti į gyvenimą – šiandien kaip žuvis nardo kitame, pilname galimybių gyvenimo etape – pasveikusi, sustiprėjusi ir ką tik atsiėmusi Lietuvos sporto universiteto magistrės diplomą. Tačiau Anželikos gyvenimas pasikeitė iš esmės.
– Tiems skaitytojams, kurie jūsų istoriją išgirs pirmą kartą, gal galėtumėte trumpai priminti kelią, kurį teko nueiti?
– Tai istorija, kuri pakeitė mano gyvenimą. Buvau krepšininkė, turėjusi didelių svajonių ir tikslų, kuriuos sugriovė vienas žodis – vėžys.
2016 metais, kai buvau pakviesta prisijungti prie Lietuvos 15-mečių merginų krepšinio talentų kartos kaip atsarginė žaidėja, per sveikatos patikrą gydytojai pastebėjo labai žemą geležies kiekį. Netrukus virš raktikaulio atsirado guzas, o atlikus tyrimus paaiškėjo, kad sergu Hodžkino limfoma.
Prasidėjo chemoterapija, operacijos, daugybė tyrimų ir ilgas gydymas. Laimei, vėžį pavyko įveikti, grįžau į krepšinį, tačiau po beveik aštuonių mėnesių liga atsinaujino – jau ketvirtos stadijos. Šį kartą gydymas buvo gerokai sunkesnis: stipresnė chemoterapija, kaulų čiulpų transplantacija, kurios donorė buvau pati, ir ilgas sveikimo laikotarpis.
Didžiausias iššūkis buvo ne pats gydymas, o gyvenimas po jo. Susidūriau su depresija, valgymo sutrikimais, fizinio aktyvumo stoka ir daugybe ilgalaikių sveikatos problemų – širdies veiklos sutrikimais, plaučių restrikcija, virškinimo sistemos pažeidimais, nuolatiniu silpnumu bei kitomis vėlyvosiomis gydymo pasekmėmis. Tuomet supratau, kad pasveikimas nesibaigia paskutine chemoterapijos diena – tai ilgas procesas, reikalaujantis kasdienio darbo su savimi. Esu dėkinga Dievui už galimybę judėti, stiprėti ir daryti tai, kas kažkada atrodė neįmanoma.
Didžiulę pagalbą šiame kelyje suteikė studijos Lietuvos sporto universitete. Studijuodama programoje „Pratimai, mityba ir streso valdymas“ geriau supratau savo organizmą ir įsitikinau, kad reguliarus fizinis aktyvumas, visavertė mityba, kokybiškas poilsis ir psichologinė sveikata yra ne rekomendacijos, o ilgalaikės sveikatos pagrindas.
Vedama noro prisidėti prie onkologinėmis ligomis sergančių žmonių gerovės, bakalauro darbą skyriau moterų, sergančių ar sirgusių onkologinėmis ligomis, fizinio aktyvumo, emocinės būklės ir kūno vaizdo tyrimui. Rezultatai parodė didelį specialistų, fizinio aktyvumo programų ir psichologinės pagalbos poreikį, todėl baigiau „Cancer Exercise Training Institute“ (CETI) programą ir tapau vėžio pratimų specialiste.
Kartu su bendramintėmis įkūrėme „OnkoJaunimą“ – onkologinių ligų paliesto jaunimo asociaciją, kurioje kuriame bendruomenę ir organizuojame iniciatyvas jauniems žmonėms palaikyti bei visuomenei šviesti.
Vėliau baigiau magistrantūros studijas Lietuvos sporto universitete. Savo baigiamajame darbe tyriau onkologinę ligą iki 19 metų įveikusių paauglių fizinio aktyvumo, emocinės būklės, potrauminio augimo ir gyvenimo kokybės sąsajas. Nors dauguma paauglių demonstravo stiprų potrauminį augimą, tyrimas atskleidė ir didelį žinių bei praktinių rekomendacijų trūkumą mokyklose, dirbant su onkologinę ligą patyrusiais mokiniais
– Šiandien jūsų rankose – Lietuvos sporto universiteto magistrės diplomas. Ką jums reiškia šis pasiekimas?
– Šis diplomas man reiškia kur kas daugiau nei akademinį pasiekimą. Jis simbolizuoja visą kelią, kurį teko nueiti – nuo kovos su onkologine liga iki galimybės šiandien pačiai prisidėti prie mokslo ir padėti kitiems žmonėms.
Kartais vis dar sunku patikėti, kad jau turiu (juokiasi). Buvo ne vienas momentas, kai atrodė, jog svarbiausias tikslas yra tiesiog pasveikti, o apie studijas ar mokslinę karjerą net negalvojau. Todėl šis diplomas man primena, kad net ir sunkiausios patirtys gali tapti ne kliūtimi, o motyvacija augti ir kurti prasmingus pokyčius.
Kartu jaučiu, kad tai nėra finišo linija. Šiuo metu ruošiuosi doktorantūros studijoms ir tikiuosi toliau dirbti onkologijos srityje – vykdyti mokslinius tyrimus bei kurti praktiškai pritaikomus sprendimus vaikams, paaugliams, jų šeimoms ir specialistams. Todėl šį diplomą labiau vertinu kaip naujo etapo pradžią, o ne pabaigą.
Be studijų mano kelias po onkologinės ligos galėjo atrodyti visai kitaip. Studijuodama kasdien mokiausi apie fizinį aktyvumą, mitybą, streso valdymą ir sveikatai palankią gyvenseną, o šias žinias taikiau ir sau. Tai padėjo geriau suprasti savo organizmą ir palaipsniui atsigauti.
– Kodėl pasirinkote būtent sporto studijas?
– Sportas buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis nuo pat vaikystės. Gydymo metu daug laiko praleidau su kineziterapeutais ir būtent tada iš arti pamačiau, kokią didelę reikšmę sveikimui gali turėti judėjimas. Ši sritis mane labai sužavėjo, todėl kurį laiką rimtai svarsčiau studijuoti kineziterapiją.
Vis dėlto mane domina platesnis, holistinis požiūris į žmogaus sveikatą. Po savo ligos įsitikinau, jog sveikata priklauso ne tik nuo fizinio aktyvumo. Norėjau gilintis į tai, kaip judėjimas, mityba, psichologinė savijauta ir kasdieniai įpročiai padeda žmogui ne tik pasveikti, bet ir išsaugoti gerą sveikatą.
– Kuo šiandien gyvenate?
– Po intensyvių studijų ir magistro baigimo norisi šiek tiek atsikvėpti, todėl stengiuosi atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Vis dėlto visiškai sustoti nepavyksta.
Kartu dabar dirbu pilateso trenere. Šis darbas man labai prasmingas, nes kiekviena treniruotė – tai galimybė padėti žmogui ne tik sustiprėti fiziškai, bet ir geriau jaustis emociškai.
Laisvalaikiu didžiausias mano pomėgis – gamta ir kelionės. Mėgstu atrasti naujas vietas, žygiuoti kalnuose ir pažinti skirtingas kultūras. Kelionės leidžia pailsėti, pasisemti naujų idėjų ir pažvelgti į pasaulį platesniu žvilgsniu.
Labai svarbią vietą mano gyvenime užima būsimas vyras Augustinas. Jis yra kineziterapeutas, todėl mus sieja ne tik bendras gyvenimas, bet ir profesiniai interesai. Dalijamės idėjomis, palaikome vienas kitą ir kartu augame. Ne mažiau svarbios man yra ir mūsų šeimos. Esu labai dėkinga savo ir Augustino tėvams už jų nuolatinį palaikymą, tikėjimą mumis ir besąlygišką meilę – tai vienas didžiausių mano stiprybės šaltinių.
– Ar sportas vis dar yra didžioji aistra?
– Žinoma. Be jo mano dienos būtų daug pilkesnės. Nors sporto forma pasikeitė, pati meilė judėjimui niekur nedingo.
Anksčiau didžiąją mano gyvenimo dalį užėmė krepšinis, o šiandien sportuoju kitaip – daug laiko praleidžiu sporto salėje, treniruojuosi su svoriais, praktikuoju pilatesą ir stengiuosi kuo daugiau vaikščioti. Man svarbus ne tik organizuotas sportas, bet ir kasdienis judėjimas.
– Ar po visų išbandymų pasikeitė jūsų požiūris į ateitį?
– Onkologinė liga mano gyvenime buvo tarsi ilga pauzė. Kol bendraamžiai mokėsi, keliavo, sportavo ir gyveno paauglystę, didžiąją laiko dalį praleidau ligoninėje ar namuose, izoliuota nuo įprasto gyvenimo.
Kai liga nebevaldo kasdienybės, atsiranda didelis noras gyventi, patirti, pažinti ir išnaudoti kiekvieną galimybę. Ši patirtis labai aiškiai parodė, kaip greitai viskas gali pasikeisti, ir priminė, kad sveikata nėra savaime suprantama – būna dienų, kai net atsikelti iš lovos tampa iššūkiu.
Nebijau planuoti ir svajoti – turiu daug tikslų, tarp jų ir doktorantūros studijos bei noras prisidėti prie pokyčių onkologijos srityje.
Kartu suprantu, kad ne viską galime kontroliuoti. Tačiau planuoju drąsiai, svajoju drąsiai, o visa kita patikiu gyvenimui ir Dievui, tikėdama, kad Jis parodys teisingą kelią.
– Kokią svajonę šiandien labiausiai norėtumėte įgyvendinti?
– Laikyti rankose doktorantūros diplomą (juokiasi). Žinau, kad pirmiausia reikia įstoti, o tada laukia ketveri ar net daugiau metų intensyvaus darbo, kantrybės ir atkaklumo. Tačiau tai yra tikslas, kurio tikrai noriu siekti.
Kita svajonė – kuo daugiau pažinti pasaulį. Labai norėčiau leistis į ilgas keliones, pamatyti skirtingas šalis, kalnus, gamtą ir žmones. Kelionės man nėra tik poilsis – jos leidžia pamatyti pasaulį kitomis akimis, įkvepia ir primena, koks jis įvairus ir gražus.
Šiandien labiausiai svajoju ne apie daiktus, o apie galimybes – mokytis, kurti, keliauti ir gyventi visavertį gyvenimą.
– Gal iki šiol sulaukiate žinučių iš skaitytojų ar žmonių, išgyvenančių panašius išbandymus?
– Šiuo metu tokių žinučių sulaukiu ne itin dažnai, tačiau kiekviena jų man yra labai svarbi. Kai žmonės kreipiasi – nesvarbu, ar dėl onkologinės ligos, ar kitų gyvenimiškų sunkumų – visada stengiuosi atsakyti ir padėti tiek, kiek galiu.
Pati labai gerai prisimenu, ką reiškia būti žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Grįžus į mokyklą po ligos teko prašyti mokytojų ir draugų supratingumo, todėl žinau, kiek tam reikia drąsos. Kartais net parašyti žinutę ar paprašyti pagalbos būna labai sunku.
Galbūt todėl šiandien stengiuosi būti tuo žmogumi, į kurį būtų galima kreiptis nebijant. Ne visada turiu visus atsakymus, tačiau visada galiu išklausyti, pasidalyti savo patirtimi ar nukreipti ten, kur žmogus gali sulaukti reikiamos pagalbos.
Jei mano patirtis bent vienam žmogui padeda pasijusti mažiau vienišam ar suteikia vilties, man tai yra labai prasminga.
– Kai žmogui labai sunku, aplinkiniai dažnai sako: „Laikykis, viskas bus gerai.“ Ar jums pačiai tokie žodžiai padėdavo?
– Prisipažinsiu – ši frazė mane ilgą laiką lydėjo. Nuo pat ligos pradžios iš visų pusių girdėdavau: „Viskas bus gerai.“ Buvo etapas, kai šie žodžiai net erzino. Galvodavau: „Bet juk nėra gerai.“ Skaudėjo, buvo baisu, laukė sunkus gydymas, todėl atrodė, kad žmonės tiesiog nežino, ką pasakyti.
Tačiau šiandien į šią frazę žiūriu kitaip – ji man įgavo naują prasmę. „Viskas bus gerai“ nereiškia, kad rytoj nebeliks skausmo ar problemų. Man tai reiškia, kad laiku einant net ir sunkiausi etapai tampa lengviau pakeliami, atsiranda sprendimai, o žmogus pamažu atsitiesia.
Todėl šiandien ir pati kartais tai sakau kitiems – ne tam, kad sumenkinčiau jų skausmą, o todėl, kad savo patirtimi žinau: net po labai sunkių išgyvenimų ateina diena, kai vėl gali džiaugtis gyvenimu.
Svarbiau už žodžius yra buvimas šalia. Kartais žmogui nereikia ilgų kalbų ar patarimų – užtenka, kad kažkas išklauso, apkabina, paklausia, kaip jis jaučiasi, ar tiesiog ramiai pabūna kartu.
– Ką šiandien norėtumėte pasakyti žmogui, kuris galbūt ką tik išgirdo sunkią diagnozę?
– Sakyčiau, kad nereikia skubėti. Žinau, kaip po diagnozės norisi kuo greičiau grįžti į ankstesnį gyvenimą, tačiau sveikimas turi savo tempą. Vieniems tam reikia mažiau laiko, kitiems – gerokai daugiau, ir abu keliai yra normalūs.
Svarbiausia nespausti savęs. Atsigauti turi ne tik kūnas, bet ir mintys, emocijos, pasitikėjimas savimi – ir tai nevyksta per vieną dieną. Iki šiol prisimenu vienos slaugytojos žodžius: „Po audros visada ateina šviesa ir vėl pakyla saulė.“ Tuo metu galbūt jų iki galo nesupratau, bet šiandien dažnai juos prisimenu – jie primena, kad net sunkiausi etapai nėra amžini.
Kaip savo srities specialistė, taip pat norėčiau paskatinti rūpintis tuo, ką galima kontroliuoti. Kiek leidžia sveikatos būklė, svarbu teikti prioritetą miegui, judėjimui, visavertei mitybai ir psichologinei savijautai. Gydytojai rūpinasi liga, tačiau mes patys turime rūpintis savo vidiniais resursais – įsiklausyti į kūną, judėti pagal galimybes, stebėti emocinę būseną ir nebijoti kreiptis pagalbos.
Po truputį stiprėjant, ateina ir didesni žingsniai. Vieną dieną žmogus pajunta, kad gali gyventi toliau. Aš tuo tikiu, nes pati tai išgyvenau. Ir nors dabar gali atrodyti, kad šviesos nesimato, ji tikrai ateis – kartais tiesiog reikia daugiau laiko. Būkite kantrūs sau, ir vieną dieną atsigręžę suprasite, kiek daug jau nuėjote.
– Ko palinkėtumėte sau?
– Neprarasti smalsumo gyvenimui, drąsos svajoti ir, svarbiausia, sveikatos. Tikiuosi, kad vieną dieną mano kelias vėl atves gyventi į Palangą – man tai vienas gražiausių Lietuvos miestų. Jūra, pušynai, kopos, žuvėdros – visa ši gamta man visada buvo vieta, kurioje galiu nurimti ir atgauti jėgas.
Palangiškiams norėčiau palinkėti mylėti, saugoti ir branginti tai, ką turi. Kartais gražiausi dalykai tampa tokie įprasti, kad jų nebepastebime, tačiau Palangos gamta yra tikras turtas. Linkiu kuo daugiau laiko praleisti prie jūros, miškuose, stebėti metų laikų kaitą ir leisti gamtai priminti, kad po kiekvieno sunkesnio etapo ateina nauja pradžia. Ir labai tikiuosi, kad dar ne kartą pasimatysime Palangoje.
