Kai Palangos restorano „Ukrainietiška virtuvė“ laimingi svečiai dėkoja padavėjoms už skanų maistą, senieji klientai beveik visada pasiteirauja apie vieną garbaus amžiaus palangiškę – 85-erių ponią Birutę Mariją Tammertienę, restorano savininko Dominyko Karpovič močiutę.
Ne visi žino, kad sėkmingo, daugelio lankytojų meilę pelniusio restorano sėkmės šaknys siekia kur kas giliau.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir mano tėvams Palangoje atgavus sovietų nusavintus tėvų namus, mūsų Birutė prižiūrėjo ir organizavo mūsų privačių restoranėlių veiklą – mini kavinukėje „Coliukė“, vėliau viloje „Žvaigždė“, „Ukrainietiškoje virtuvėje“ – mūsų šeimos kavinėje“, – „Lietuvos pajūriui“ pasakojo D. Karpovič.
Gimusi Antrojo pasaulinio karo pradžioje – 1941-ųjų liepos 14-ąją Judrėnų kaime, Klaipėdos rajone, B. M. Tammertienė gyvenime patyrė daug kančios – ji yra tremtinio dukra, anksti netekusi mamos, į Palangą grįžusi, kai jos tėvas sugrįžo iš lagerio. Baigė Palangoje vakarinę mokyklą ir ištekėjo. Augino vaikus, puikiai mezgė.
Paklausta, ką ryškiausiai atsimena iš savo vaikystės Palangoje, ponia Birutė juokiasi: „Prisimenu nepaprastai skanią manų košę, kurią valgydavau vaikų darželyje – pastate Vytauto gatvėje prie parko. Vėliau darželis tapo Švietimo skyriumi, o dar vėliau – svečių namais.“
„Dar prisimenu, kaip mano pusseserė, tėvo brolio dukra, su manimi, maža mergaite, nepasidalijo savo gimtadienio tortu. Iki šiol laikau pyktį…“ – juokavo senjorė.
Vaikų šventės paprastai vyko jų namuose Vytauto gatvėje, dėdės pastatytame name, kuriame veikė pirmasis Palangos kino teatras, taip pat atidarytas dėdės Kazimiero. Vėliau tame pačiame name jau suaugusi Birutė dirbo buhaltere Palangos kultūros ir poilsio parko administracijoje.
„Tame pačiame pastate, dėdės miegamajame, buvo įrengtas zaksas, kuriame susituokė abu mano vaikai. Dabar, deja, ten veikia kazino. Manau, dėdė grabe apsiverstų tai sužinojęs… Palangoje visada keitėsi ir keičiasi pastatų paskirtis. Man visada keista prisiminti visus be galo skirtingus gyvenimo etapus tose pačiose sienose“, – pasakojo ponia Birutė.
Dabar Palanga pilna kavinių, barų ir klubų, o sovietmečiu, apie 6-ąjį dešimtmetį, anot Birutės, Palangoje veikė tik kelios valgyklos ir pieno kavinės.
„Kulinarijoj (šalia dabartinės „Cafe Mañana“) būdavo skaniausia kava su kondensuotu pienu… Jau daug vėliau, kai auginau vaikus, atsirado ir „Gilė“, kuri buvo laikoma pirmąja vakarietiška kavine“, – prisiminė palangiškė.
„Patekti į restoraną „Jūra“ buvo sėkmė ir laimė – jis buvo nuolat pilnas, o vėliau sudegė. Valgydavom pigiausią patiekalą – didelę ungurio porciją… Grodavo gyva muzika, šokdavom. Tiesa, pasišokti galėdavome ir parke – salelėje tarp dviejų baltų tiltukų. Ten vakarais grodavo orkestras, šokdavom susikibę, dainuodavom. Būdavo dar tokia ploščiatkė už „Gintaro“. Bet viskas vykdavo kultūringai – jokių laižiakų ar nieko panašaus. Šokiai pasibaigdavo prieš dvyliktą – tais laikais nenaktinėdavome.“
Jaunystėje ji mėgo skanų, sotų maistą. Pati gardžiai gamino tradicinius lietuviškus patiekalus – keptas bulves, grybus, kotletus, mišraines.
„Kai jau buvau vienuoliktokė, ir vėliau, dažnai su draugėmis eidavau šokti su gražiais karininkais iš divizijos. Panos į Palangą dėl jų važiuodavo iš Kretingos, Klaipėdos, net Minsko“, – šypsojosi prisiminusi.
Patyrusi nelengvą vaikystę, dirbti pradėjo dar besimokydama Palangos vidurinėje mokykloje.
„Būdama penkiolikos dirbau pieno kavinėje prie parko, kur dabar yra „Gabija“. Gaudavau vos 300 rublių. Buvo 1957 metai. Bet gaudavau visko – visada prisikraudavau lagaminėlį sūrių, mėsyčių ir per langelį pamesdavau broliui… Tai visai gerai būdavo ten dirbti. Buvo ir karuselės, apžvalgos ratas – graži vieta“, – pasakojo B. M. Tammertienė.
O kai vasarą nedirbdavo, skubėdavo su draugėmis prie jūros.
„Nuo ryto iki vakaro prabūdavom pliaže. Žmonių būdavo daug kaip ir dabar, bet pajūris buvo kitoks. Daugiau smėlio, platesnės kopos, mažiau augalijos. Ir jokių barų – gerdavom tik kefyro bonkes“, – pasakojo.
O kokie pokyčiai Palangoje per pusšimtį metų jai labiausiai įstrigo?
„Palanga išaugo nuo dvylikos tūkstančių gyventojų iki beveik dvidešimties. Anksčiau gi nebuvo jokių BAM’ų ar Vanagupės rajonų, nebuvo kempingo… Palanga baigdavosi ties kapinėmis. Gyventojų buvo tiek nedaug, kad kam nors mirus juos šarvodavo kino salėje, o tada karstas būdavo lėtai pravežamas visa Vytauto gatve. Visi palangiškiai sustodavo ir pagarbiai nusiimdavo kepures. Šiaip Palanga buvo ramus miestelis. Net vandentiekio nebūdavo – eidavome praustis į bendrą pirtį. Dabar Palanga – didelis miestas“, – sako ponia Birutė.
Užauginusi du vaikus – dukra gyvena Lietuvoje, o sūnus Amerikoje, sulaukusi trijų anūkų ir vienos proanūkės, ji yra kasdienė „Ukrainietiškos virtuvės“ viešnia.
„Vienas mėgstamiausių mūsų močiutės veiklos momentų – džiaugtis klientų tiesioginiais – ne per socialinę mediją – atsiliepimais apie tai, kaip „skaniai žmonės pavalgė būtent čia“, – pastebi D. Karpovič.
Iš ukrainietiškų patiekalų ji itin mėgsta potapcus su baklažanų užtepu bei tik jai gaminamą „lapynę“.
„Sulaukusi garbaus amžiaus, dabar ji prižiūri, kad vyksmas nei mūsų veikloje, nei visame „Vilos“ (kaip itališkų restoranėlių tradicijoje, senjorė gyvena legendinės Palangos kavinės „Vila“ pastate – LP) gyvenime nesustotų. Pamoko jaunesnius gyvenimo tvarkos. Nuolat domisi politiniais procesais ir pasaulio įvykiais“, – Dominykas Karpovič didžiuojasi savo močiute, kuri jam yra ištvermės, tikrumo ir užuovėjos simbolis.
