Kalbino Ugnė Naujokaitytė
Nuotrauka: EP narė R. Juknevičienė
Europa keičiasi – o kartu keičiasi ir jos politiniai prioritetai. Karas Ukrainoje privertė Europos Sąjungą permąstyti savo vaidmenį saugumo srityje – Rasa Juknevičienė, europarlamentarė iš Lietuvos, atstovaujanti Europos liaudies partijai (European People’s Party, EPP), kuri yra didžiausia centro-dešiniosios frakcijos Europos Parlamente, atsidūrė pačiame šių pokyčių – galbūt tektoninių, lemsiančių Europos ateitį – epicentre.
– Kaip vertintumėte Jūsų antrosios kadencijos Europos Parlamente pirmuosius metus?
– Šie metai visiškai kitokie.
Pirmoji kadencija buvo padalinta į dvi dalis – iki plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą ir po 2022 m. Tad darbas, susijęs su saugumo iššūkiais po 2022 m., tęsiasi, tačiau dabar jis visiškai kitoks, kadangi, pirma, Europos Sąjungoje atsirado naujas prioritetas – saugumas ir gynyba, ko iš esmės niekada nebuvo ir negalėjo būti. Saugumas ir gynyba buvo NATO kompetencija, o ES rūpinosi ekonominiu saugumu, plėtra, gerove ir kt.
Antra, pirmoje kadencijoje toje srityje dirbome duetu kartu su Andriumi Kubiliumi, o dabar, bent jau Europos liaudies partijoje, šios kadencijos metu teko perimti jo pareigas kaip Lietuvos delegacijos ELP frakcijoje vadovei ir tęsti tuos darbus jau daugiau kitoje sudėtyje.
Tačiau mūsų bendradarbiavimas išliko labai glaudus, kadangi A. Kubilius tapo pirmą kartą ES istorijoje gynybos komisaru, o aš tapau Saugumo ir gynybos komiteto, kurio EP anksčiau nebuvo, tik pakomitetis, nare. Tad mes kartu dirbame toje pačioje srityje pasikonsultuodami ir pasitardami.
– Kokius išskirtumėte svarbiausius nuveiktus darbus per šį laikotarpį?
– Vienas iš tęstinių dalykų – vadinamoji Atminties politika. Labai sunkiai skinasi Europoje suvokimas, kokius nusikaltimus žmogiškumui yra įvykdęs komunistinis totalitarinis režimas. Nacių nusikaltimai yra įvertinti ir apie tai suvokimo daugiau, tačiau dabar matau, kad šioje kadencijoje ateina daugiau supratimo, kad Putinas atsirado ne iš niekur, o dėl to, kad nebuvo įvertinti Sovietų Sąjungos nusikaltimai, nebuvo pasmerktas šis totalitarinis režimas, todėl dabar jis atgimė baisia agresyvia jėga. Tad dirbant šioje srityje priimta keletas svarbių rezoliucijų, pirmą kartą vienoje iš jų paminėjome, kad „Russkij mir“ yra totalitarinė ideologija. Kai kas klaus, „ką reiškia tos rezoliucijos?“, bet tai yra pradžia, kad Europoje žmonės pradėtų suprasti. Toliau dirbama ir dėl tribunolo teismo už karo nusikaltimus Ukrainoje. Šie dalykai labai svarbūs. Mūsų, parlamentarų, toks darbas – per žodį, per tekstą, per rezoliuciją – tai yra bandymas formuoti bendrą politiką.
Na, ir aišku, tęstinis dalykas yra ištremtųjų pavardžių skaitymai prie Parlamento, kas tapo jau EP renginiu.
Užsienio reikalų komitetas turi pakomitetį Žmogaus teisių klausimais, tapau visateise jo nare. Jame yra daug galimybių nagrinėti ir svarstyti klausimus, susijusius su nusikaltimais prieš žmones. Taip pat gavau atsakingas pareigas Parlamente ir tapau nuolatine pranešėja Sakartvelo klausimais, turėjau paruošti pranešimą apie situaciją šioje šalyje. Tai yra dokumentas, kurį Parlamentas kasmet tvirtina kiekvienai šaliai kandidatei į ES.
Man teko kartu su kolegomis nagrinėti Sakartvelo klausimą. Deja, situacija nuvilianti dėl to, kas vyksta šioje šalyje. Mums tai taip pat svarbu, nes matome, kaip galima šalį užvaldyti iš vidaus ir užvaldyti nebūtinai tik vidinių jėgų, bet ir tų, kurios elgiasi lygiai taip, kaip koks nors Kremliaus ar Lukašenkos režimas – per represijas, žiniasklaidos, teisėsaugos institucijų užvaldymą.
Tai yra signalas ir Lietuvai, kaip svarbu anksti pamatyti signalus, kai kas nors kėsinasi į mūsų demokratiją ir mūsų laisves. Paprastai nuo to prasideda ir šalies aneksija.
Tenka dirbti su šiuo regionu – Armėnija, kur vyksta įdomūs procesai, Azerbaidžanu – ten daug dalykų, kurie svarbūs ir mūsų saugumui. Kuo didesnė demokratijos plėtra, tuo didesnė tikimybė, kad mes būsime saugesni. Kuo mažesnė Rusijos įtaka Pietų Kaukaze ar kur nors kitur, tuo mums saugiau.
Taip pat esu mūsų ELP frakcijos vicekoordinatorė saugumo komitete, tad dirbu kartu su kolega iš Ispanijos, kuris yra koordinatorius. Veikiame, papildydami vienas kitą, ir stengiamės įgyvendinti ELP ir TS-LKD bei visos Lietuvos saugumo politikos principus.
– Kokia dabar saugumo situacija, jūsų požiūriu, nes Rusijos karas prieš Ukrainą nesibaigia? Ar ji gerėja, ar blogėja?
– Gyvename didelių lūžių ir pokyčių laikotarpiu visos Europos saugumo architektūros kontekste. Daug kas Lietuvoje sako, kad Europa nieko nedarė, nedaro, bet dabar turime galvoti ne apie ES, o apie pokyčius NATO.
ES iš esmės niekada nebuvo karinė ar gynybinė organizacija. Gynyba ir saugumas visada buvo valstybių narių kompetencija, nes ES sutartyje nėra paminėta, kad ji turėtų rūpintis saugumu ir gynyba. Dabar vyksta tas lūžis, kai keičiasi NATO, ir labai didelę dalį naštos saugumo kontekste turi prisiimti europinės valstybės, kurios yra ir NATO narės. Turime sukurti pagrindus, kad ES kaip institucija, o ne tik valstybės narės, atliktų savo vaidmenį gynybos ir saugumo srityje. Koks tas vaidmuo, ką galime padaryti? Dabar kaip tik labai svarbus momentas, nes turime pradėti labai stiprinti savo gynybos pramonę, nebūti priklausomi, gaminant ginkluotę, nuo trečiųjų valstybių. Dabar apie 60-70 proc. ginkluotės ES perka iš tų trečiųjų valstybių, o tai nėra normalu. Pamatėme per pandemiją, kaip pavojinga būti priklausomiems nuo kitų valstybių. Dabar yra svarbu padėti tuos pagrindus, kad mes būtume kuo greičiau pasiruošę atremti grėsmes, kylančias pirmiausia iš Rusijos.
Kodėl turime būti pasiruošę? Ne vien todėl, kad D. Trumpas kaip nors pakeitė NATO dėl JAV pasikeitusios politikos, bet todėl, kad JAV, kylant Kinijos grėsmei, gali nebepajėgti viena užtikrinti saugumo visame pasaulyje. Mes privalome prisiimti atsakomybę už Europos žemyno saugumą. Kol kas, deja, turiu pasakyti, kad nebuvo laiko tam rimtai pasiruošti. Ir čia labai svarbus yra Ukrainos klausimas, kaip mes sugebėsime toliau jai padėti.
Nesutinku su tais, kurie sako, kad ES nieko nepadarė. ES kartu su valstybėmis narėmis yra didžiausia Ukrainos rėmėja. Susilygino ir karinės pagalbos finansinė išraiška – kiek Ukrainai suteikia Amerika, tiek ir Europa.
Svarbu pabrėžti, kad kuriant naują Europos gynybos architektūrą, būtina įtraukti ne tik Didžiąją Britaniją, Norvegiją, bet ir Ukrainą. Ukraina turi tapti integralia visos Europos, kartu su ES, saugumo architektūros dalimi.
Kai kas sako, kad Ukraina šiandien mums yra netgi svarbesnė saugumo prasme nei visas NATO kartu sudėjus. Aš manau, kad ir ta, ir ta svarbi, bet Ukrainos svarbos pervertinti neįmanoma, ji yra artimiausiu metu svarbiausia saugumo sąlyga. Integravusis Ukrainai į bendrą saugumo architektūrą, ji vaidins svarbų vaidmenį, nes turi stipriausią, inovatyviausią ir labiausiai užgrūdintą kariuomenę Europos žemyne.
– Kalbant apie vidaus politiką, kaip vertinate dabartinę situaciją?
– Džiaugiuosi, kad tiriamosios žurnalistikos atstovai sugebėjo atskleisti tokius dalykus, tai rodo, kad turime sveiką demokratiją, veikiančią Lietuvoje. Tačiau procesai gali labai greitai pasikeisti ir šioje situacijoje aš matau didžiausią prezidento atsakomybę. Deja, toks žmogus kaip G. Paluckas neturėjo tapti premjeru (G. Paluckas atsistatydino liepos 31 d.). Prezidentas, turėdamas viešą informaciją, kad G. Paluckas buvo realia bausme teistas už sukčiavimą ir, jei taip galima pasakyti, nesąžiningumą, nesugebėjo išsiaiškinti tų dalykų, kuriuos žurnalistai sugebėjo. Tai kur mūsų institucijos, kur prezidentas? Juk čia prezidento atsakomybė, nes jis šią koaliciją protegavo ir stūmė, todėl jis atsakingas, kad tokie žmonės kaip R. Žemaitaitis ir visi kiti yra išrinkti Lietuvoje. Tie žmonės, kurie balsavo už G. Nausėdą, klausėsi jo nuomonės Seimo rinkimų metu.
Man atrodo, kad atėjo laikas kalbėti ir apie kiekvieno rinkimuose balsavusiojo atsakomybę. Politikai bijo apie tai kalbėti, sakydami, kad rinkėjai visada teisūs, o mano nuomone, jie buvo labai neteisūs. Jeigu žmonės nepergalvos savo veiksmų, balsuodami rinkimuose, kaip pasielgė ir nekreipė dėmesio į perspėjimus, tai jų atsakomybė turi būti didžiausia.
Kai matau, kaip Rusija veikia kitose valstybėse – praėjo Lenkijoje rinkimai, Rumunijoje vyko ypač ryškūs keisti procesai, – visose valstybėse daug susirūpinimo dėl Kremliaus bandymų veikti žmonių protus per socialinius tinklus, jiems to dažnai net nesuvokiant. Čia žmonių atsakomybė tampa didžiausia ir ji gali tapti svarbesnė nei ginkluotė. Galime pastatyti fizines užtvaras mūsų pasienyje, bet jei mūsų protuose bus sumaištis ir jie bus veikiami taip, kaip matome iš dalies vykstant kitose valstybėse, tai mes nebūsime išimtis. Pas mus gali įvykti tokie vidaus procesai, dėl kurių po to galime gailėtis ištisus dešimtmečius.
