Algirdo Kubaičio nuotr.
Gali būti, kad „Nemuno aušra“ kai kam – tarsi buliui raudona skraistė Ispanijos koridoje. Tačiau „Lietuvos pajūrio“ vasaros pašnekovė, žinoma klaipėdietė, Seimo narė, „Nemuno Aušros“ Klaipėdos skyriaus pirmininkė Lina Šukytė-Korsakė, visai neerzina – ji pasirodė jauki ir paprasta. Lina yra slaugos magistrė, kuriai svarbiausia – stipri tauta, bendruomenė ir šeima. „Labiausiai vertinu laiką su šeima, pasivaikščiojimus prie jūros, keliones ir gerą knygą. Kartais didžiausia prabanga yra tiesiog ramybė“, – „Lietuvos pajūriui“ sakė Lina.
– Kokia jūsų vasara?
– Vasara man – tai jūra, šeima ir trumpesni vakarai prie kavos puodelio su artimaisiais. Nors politikoje visiškai atsijungti nepavyksta, stengiuosi daugiau būti gamtoje, pabėgti nuo kasdienio tempo ir pasidžiaugti paprastais dalykais. Man vasara – ne metų laikas, o būsena.
– Gimėte provincijoje, Šilalės rajone. Ar iki šiol daugiau jausmų jums kelia arimų kvapas ar jūros tolis?
– Širdis visada lieka ten, kur vaikystė. Arimų kvapas man primena namus, tėvus, paprastumą ir tikrumą. Tačiau jau daug metų gyvenu prie jūros, todėl be jos šiandien savęs neįsivaizduoju. Matyt, žmogus gali turėti dvi tėviškes – vieną širdyje, kitą gyvenime.
– Jūsų karjera paskutiniais metais buvo žaibiška: 2023 metų pavasarį buvote išrinkta į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą, tapote vicemere, o kitais metais buvote išrinkta į Seimą kaip partijos „Nemuno aušra“ kandidatė. Kas jums pačiai buvo netikėčiausia?
– Turbūt didžiausias netikėtumas buvo žmonių pasitikėjimas. Niekada nesiekiau pareigų dėl pačių pareigų. Visada maniau, kad svarbiausia – dirbti savo darbą sąžiningai. Todėl kiekvienas žingsnis buvo ne karjeros siekis, o didesnė atsakomybė prieš žmones.
– Ką pasakė jūsų vyras ir vaikai apie svaiginančius jūsų karjeros pokyčius?
– Šeima mane pažįsta geriausiai, todėl didelio šoko nebuvo. Žinoma, pajuokaujame, kad namuose mane kartais reikia rezervuoti iš anksto. Tačiau svarbiausia, kad visada jaučiau jų palaikymą. Be jo būtų sunku suderinti šeimą ir politiką.
– Vieniems patinka arbata, kitiems – kava, dar kitiems – sultys ar tiesiog vanduo. Kodėl pasirinkote „Nemuno aušrą“?
– Todėl, kad ten radau žmones, kuriems svarbiausia ne gražūs lozungai, o žmogus. Man patinka tiesumas, paprastumas ir drąsa kalbėti apie problemas. Šis pasirinkimas buvo labai natūralus.
– Esate Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja. Kokius įstatymus ar jų pataisas inicijavote ir kurios, gavus kolegų palaikymą, buvo priimtos?
– Didžiausią dėmesį skyrėme pacientų teisėms, priemokų mažinimui, vaistų prieinamumui, socialinių paslaugų skaidrinimui ir sveikatos sistemos problemoms. Man svarbiausia, kad žmogus nebūtų paliktas vienas prieš sistemą.
– Esate pavadinusi sveikatos apsaugos sistemą „genocidu“. Ar iki šiol taip manote?
– Tai buvo labai emocingas pasakymas, kilęs matant žmonių neviltį. Gal šiandien rinkčiausi kitą žodį, tačiau esmė išlieka – sistema turi tarnauti žmogui. Negalime susitaikyti su tuo, kad žmonės mėnesiais laukia pagalbos.
– Turite medicininį išsilavinimą, esate net slaugos magistrė. Kodėl pasirinkote tokias studijas?
– Nes man visada rūpėjo žmogus. Slauga išmoko ne tik profesinių žinių, bet ir empatijos, kantrybės bei gebėjimo išgirsti. Šios savybės labai praverčia ir politikoje.
– Ar „Nemuno aušra“ taps stipria dešinės, su stipriu nacionalizmo stuburu, partija – tokia kaip EKRE Estijoje?
– Mes turime savo kelią. Nenorime būti niekieno kopija. Norime būti stipria Lietuvos žmonių partija, ginančia nacionalinius interesus ir gerbiančia žmogų.
– Man jūs atrodote rimta politikė. Nepataikauju. Ar sutiktumėte ateityje vadovauti partijai?
– Niekada nesiekiau pareigų dėl ambicijų. Šiandien turiu pakankamai atsakomybės. O gyvenimas mėgsta pateikti netikėtumų, todėl kategoriškų atsakymų vengiu.
– Ar yra Seimo narių, su kuriais nesisveikinate?
– Ne. Politika baigiasi, o pagarba žmogui turi išlikti. Galime nesutikti, bet pasisveikinti privalome.
– Jeigu reikėtų su kuo nors iš opozicijos eiti žvejoti, ką rinktumėtės?
– Su žmogumi, kuris mokėtų ne tik kalbėti, bet ir patylėti. O pavardę tegu pasilieku sau (šypsosi).
– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte papusryčiauti? Kas gamintų pusryčius?
– Norėčiau pasikalbėti su Prezidentu Antanu Smetona. Būtų įdomu išgirsti jo požiūrį į šiandieninę Lietuvą. O pusryčius, manau, gaminčiau pati – taip būtų jaukiau ir nuoširdžiau.
