Viskam yra pradžia ir pabaiga. Dvylika metų prie Klaipėdos šturvalo stovėjęs Vytautas Grubliauskas po rinkimų šių metų kovą – be mero skeptro. Ar lengva žengti į kitokį gyvenimą – su gerokai mažiau skambučių, atsakomybės ir, žinoma, mažiau liaupsių bei kritikos? „Žmogus – ne kompiuteris, kur uždarai vieną programą ir iškart gali įjungti kitą, tad laiko priprasti prie visiškai kitokio gyvenimo ritmo, tempo, atsakomybės naštos, dėmesio gausos tikrai šiek tiek reikėjo, bet tai truko apie savaitę“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“ sakė V. Grubliauskas.
– Kuri diena jums buvo labiau jaudinanti: ta pirmoji, jus pirmąkart išrinkus Klaipėdos meru 2011-aisiais, ar paskutinioji jūsų darbo mero pareigose diena šių metų balandį?
– Abi šios datos mano gyvenimo kelyje labai svarbios, nors suprantama – labai skirtingos. Jei prieš 12 metų žengiau tuo keliu su dideliu jauduliu širdyje ir suprasdamas, kad laukia daug naujų iššūkių ir atradimų, tai po 12 metų palikau tas pareigas labai ramia širdimi, labai daug ko išmokęs ir sužinojęs ir jokios dramos ar konvulsijų – tam buvau pasiruošęs.
– Kokius savo darbus per 12 metų mero pareigose išskirtumėte? Kokius projektus buvo sunkiausia įvykdyti? Kodėl?
– Projektų – gausybė, kiekvienas jų su savąja, dažniausiai sėkmės istorija. Pirmasis jų tai buvo „Švyturio“ arena, po to Klaipėdos baseinas, Sąjūdžio parkas, Danės skveras, Ferdinando aikštė, naujoji Vaikų poliklinika, gausybės miesto viešųjų erdvių sutvarkymas ir atnaujinimas, pagaliau naujojo miesto Bendrojo plano patvirtinimas, o sunkiausiai sekėsi su baseinu – jo istorija nesibaigia ir šiandien. Priežastis? Rangovai, procedūros, terminai…
– Turbūt neneigsite, kad neretai sprendimai ar svarbių klausimų aptarimai buvo daromi ne Tarybos posėdžių salėje ar mero pasitarimų kabinete, o kitur – na, ne medžiojant, bet prie arbatos puodelio neformalioje aplinkoje ar pasivaikščiojant kuriame nors parke atokiau nuo visų akių? Jokiu būdu nesakau, kad tai – tik blogai.
– Leidžiama daug kas, kas nepažeidžia įstatymų ir tvarkų, bet neleidžiamo nieko, kas tokias rizikas kelia. Kaip matote, Klaipėdoje tos ribos nebuvo peržengtos, skambių „antrankių žvangėjimų“ išvengta, garsių atsistatydinimų beveik nebuvo, gal tik antrosios kadencijos pabaiga buvo šiek tiek labiau įtempta.
– Neabejoju, kad stovint prie trečiojo pagal didumą miesto, Klaipėdos, vairo jums teko atremti daugybę lobistų su savo interesais. Ar galite, neminėdamas konkrečių pavardžių ir projektų, prisiminti įkyriausius prašytojus? Tokius, kurie jums iki šiol kelia pasidygėjimą ar šypseną?
– Neabejoju, tyrinėjimo ir stebėjimo, kiek aš „sukalbamas“ ar ne, buvo, bet kai nuo pat pradžių labai aiškiai išsakiau savo vertybes ir griežtą poziciją, kurios visada nuosekliai laikiausi, ta žinia visiems buvo puikiai žinoma ir visi aiškiai suprato – nieko neleistino nebus ir jokių kompromisų su sąžine ir įstatymu nebus taip pat. Tokiu principu gyvenau visus tuos metus, o apie savo „nepaperkamumą“ girdėjau apie tai kalbant ir Lietuvoje, ne tik Klaipėdoje.
– Ar visus 12 metų eidamas miegoti išjungdavote nakčiai telefoną? Matyt, būta naktų, kai teko iš patalų ir vidurnaktį ropštis bei skubėti spręsti netikėtą situaciją? Galite prisiminti kelias tokias?
– Tokių situacijų tikrai buvo ne kartą. Pamenu, gerokai po vidurnakčio skambino žmogus, kuriam po H. Manto g. viaduku prieš akis nukrito didžiulis vamzdis ir vos neįvyko tragedija. Buvau įvykio vietoje po 10 min. Klaipėdiečiai skambindavo dėl smarvės ir kvapų pietinėje miesto dalyje, tad 3-4 val. ryto ten vykdavau kartu su aplinkosaugininkais. O kur buvę Danės išsiliejimai iš krantų ir vykimas į sodų teritoriją, Jūrų kelto gaisras jūroje ir jo grįžimas į Klaipėdą. Gerai, kad visada „po ranka“ turėjau nuomojamą automobilį, nes vairuotojas tokio tempo ir apkrovų, ko gero, būtų neatlaikęs, o pareigą atlikti reikėjo būtent 24/7 visas 366 dienas keliamais metais …
– Natūralu ir žmogiška, kad kažkas nepavyko. Kas nepavyko jums?
– Kas labiausiai nepavyko ar nuvylė, tai ta aplinkybė, kad gana operatyviai suformavus rinkiminį komitetą, didžioji jo narių dalis „emigravo“ į šiltesnius politinius vandenis ir ten tapo karštais kritikais ar kovotojais, dažniausiai emociniu pagrindu, o ne dėl dalykinių motyvų. Komandos subūrimas, koalicijos suformavimas buvo didžiuliai iššūkiai, kuriuos ne visada pavykdavo suvaldyti.
– O žvelgdamas į naujo uostamiesčio mero, Arvydo Vaitkaus, darbą, kokių svarbių žinučių pirmiausia ieškote jo komunikacijoje ir, svarbiausia, kokių pokyčių iš jo laukiate?
– Pirmiausiai dėmesingai seku ne tik ir ne tiek jo komunikaciją, kiek vertinu realius veiksmus ir darbus. O į daugelį situacijų žvelgiu kiek netradiciniu rakursu – o kaip tose situacijose elgtųsi ir kokius sprendimus darytų tie kiti buvę kandidatai, likę už borto? Žemaitaitis, Petrošius, Girskienė? Tai labai gera metodika, padedanti suvokti, kad klaipėdiečiai išsirinko geriausią merą iš to gausaus pretendentų būrio. O kaip jam seksis ne tik pirmosiomis dienomis, bet ir gerokai ilgesniu laikotarpiu, parodys laikas ir darbai. O kalbant apie pokyčius, linkiu labai atsakingai ir dalykiškai vertinti, kurie iš jų būtini, neišvengiami, o kurie tik veiksmo imitacija. O svarbiausia – išvengti inicijuojamų pokyčių, nepasitarus ir neįvertinus bendruomenių, kurias jie paliestų, nuomones, siūlymus, poziciją ir, žinoma, – kritiką, kad ir kaip kartais tai nėra lengva ir paprasta. Arvydas – puikus administratorius ir geras vadybininkas, ko dabar labai reikia pasikeitusių įstatymų kontekste, o politinė patirtis ir išmintis kaupsis kiekvieną dieną, juo labiau, kad pasiruošusių padėti, o jei reikia ir patarti, visada bus šalia.
– Jūs abu – draugai? Bičiuliai?
– Pirmiausiai, mes abu klaipėdiečiai, po to jau kolegos ir bendroje veiksmo orbitoje esantys politikai, nors jam dabar dar tenka būti ir administratoriumi. Aš visada esu pasiruošęs bet kokiam pokalbiui bet kokia tema, jei tik to reikėtų, o kiek ir kada tuo būtų pasinaudojama, tai jau Arvydo pasirinkimas.
– Na, abu esate bent jau naujosios Klaipėdos valdančiosios koalicijos partneriai. Kodėl sutikote būti joje? Pirmu smuiku jūs ir socialdemokratai joje negrieš.
– Kaip juokavau – į valdančiąją daugumą, būnant ne pačia gausiausia frakcija miesto Taryboje, turi būti pakviestas, o va, opozicijoje vakansijų visada yra ir neprašant. O vienas pagrindinių mūsų frakcijos apsisprendimo ir pasirinkimo motyvų buvo tiesioginė galimybė ir atsakomybė dalyvauti pradėtų, baigiamų, tęstinių projektų įgyvendinime, nes tie procesai labai daugiaplaniai, grėsmės ar rizikos ne visada matomos „plika akimi“, tad patirties tuose procesuose tikrai nebus per daug. O visuminis orkestro skambesys priklauso nuo visų jame grojančių orkestrantų susiklausymo, susigrojimo ir ansambliškumo – kiekvienas muzikantas svarbus ir jo falšas gali sugadinti tobuliausio primarijaus profesionalumą, tad orkestre nėra ir negali būti silpnųjų grandžių, jei siekiama darnos ir tobulumo.
– Ar prisijungėte prie Socialdemokratų partijos todėl, kad – staiga? – pasijutote socialdemokratu, ar, nepykite, dėl kokių nors išskaičiavimų? Pavyzdžiui, aukštos vietos partijos sąraše ateinančiuose Seimo rinkimuose? Ar į Europos Parlamentą, nors tai man pačiam skamba neįtikėtinai?
– Manau, puikiai suprantate, kad didžiausioje Lietuvos politinėje partijoje tikrai netrūksta kandidatų nei į vieną iš Jūsų išvardintų pozicijų, tad turėti iliuzijų, kad būsi „pamalonintas“, būtų tiesiog naivu. Stipriausias motyvas buvo visiškai sveiku protu sunkokai suvokiama realybė, kad populiariausia Lietuvos partija neturi nei vieno nario miesto Taryboje, buvę prieš tai, tikrai buvo gana ryškūs ir aktyvūs politikai. Misija įvykdyta – trys LSDP atstovai šiuo metu miesto Taryboje, o asmenines politines ambicijas tikrai ramia širdimi įsivertinau ne kaip didžiausią prioritetą.
– Ko dar pasigendate Klaipėdoje – kaip jos gyventojas pirmiausia?
– Nebijočiau žodžio „proveržis“, ypač kalbant apie gyventojų skaičiaus didėjimą, nes žmonės traukia žmones ir tai nėra greitas ir lengvas sprendimas – tai visas priemonių, pastangų, sprendimų ir investicijų kompleksas, tad ir sprendimų tam reikia kompleksinių, sisteminių, ne vienadienių, gal ne visada ir labai populiarių, bet būtinų.
– Dabar, kai turite daugiau laiko, kam skiriate daugiau dėmesio?
– Šeimai, šeimai ir dar kartą šeimai, nes noriu kuo greičiau grąžinti tas „skolas“ dėmesio, laiko skyrimo, bendravimo, buvimo drauge kontekste. O juo labiau, kad tos dvasinės ir moralinės skolos šeimai, per tuos 12 metų jau sukaupė ir nemažai palūkanų. Jas grąžinti noriu taip pat.
– Jūsų tėvas visą gyvenimą iki pensijos dirbo Klaipėdos autobusų parke vairuotoju, o mama – Klaipėdos viešojoje bibliotekoje Knygų saugyklos skyriaus vedėja. Už ką esate labiausiai dėkingas savo tėvams?
– Už gyvenimą, už gimimą Klaipėdoje, už teisės pasirinkti savo kelią nevaržymą, kas tais laikais būdavo neretas reiškinys.
– O kai jūs žvelgiate į savo atžalas – o jų net penkis turite – savęs juose daug matote? O gal nuogąstaujate, kad tuos du mažuosius jau labiau veikia ne tėtis su mama, o koks nors instagramas?
– Išties, net penkias, nuo 14 iki 36 metų, tad visų jų požiūriai labai skirtingi. Bet ko siekiame labiausiai – ne kažką slėpti ar nutylėti, bet labai aiškiai ir atvirai apie viską kalbėtis, o vertinimas – tai jau jų reikalas. Džiaugiuosi, kad visi jie labai savarankiški, jokio „išlaikytinių“ mentaliteto nepripažįstantys piliečiai, nevengiantys dalyvauti ir visuomeninėse veiklose.
– Per daugybę metų, iki aktyvios politikos, vienas ir su diksilendu dalyvavote daugybėje prestižinių džiazo muzikos festivalių bei koncertų JAV, Vokietijoje, Olandijoje Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kitur. Ko labiausiai ilgitės iš tų laikų?
– Tai tikrai buvo labai šauni ir turininga istorija, nepakartojamos patirtys ir susitikimai su pasaulio šalių džiazo publika. Džiazavome drauge su nuostabiais kolegomis, deja, keletas jų jau džiazuoja anapus – Romualdas Malinauskas, Artūras Rimkus… Ir nors tai būdavo labai sudėtingos, ilgos ir varginančios kelionės, bet vitališka džiazo energija visa tai atpirkdavo. Kaip nesiilgėsi tų akimirkų, įspūdžių, prisiminimų.
– O kai suima liūdesys kokią nors minutę, ko stveriatės?
– Susikaupiu ramybei, stengiuosi nurimti ir nusiraminti, tiesiog pakreipti mintis priešinga kryptimi, paskęsti knygoje arba… nerti į svaiginančias džiazo gelmes, kuriose „nuskęsti“– tikra palaima.
– Pabaikite prašau sakinį: „Klaipėda…“
– …tai miesto siela dryžuotais marškinėliais, tai – visada jauna širdis, džiazo ritmu plakanti uostamiesčio krūtinėje.“