Kai net dideli Lietuvos miestai kuria programas ir projektus įvairovei ir tolerancijai skatinti, Klaipėdos naujakurių, Živilės Paulikaitės-Harpon ir jos vyro Marie-Joseph, gimusio Prancūzijai priklausančioje Martinikos saloje Karibų jūroje, bet užaugusio Prancūzijoje, šeima tai kuria savo pavyzdžiu.
„Man atrodo, kad lietuviai kartais neįvertina to, ką jie čia turi: Lietuva – graži, saugi ir patogi gyventi šalis“, – sako Marie-Joseph, kuris prieš interviu „Lietuvos pajūriui“ paprašė į jį kreiptis lakoniškai – MJ, pagal pirmąsias jo vardų raides.
Iki atsikėlimo į Klaipėdą šeima 15 metų gyveno Dubline ir Paryžiuje – Živilė kopė karjeros laiptais techninėse milžinėse, „LinkedIn“, kuriame dirbo penkerius metus, ir „Google“, kuriame praleido beveik dvejus metus.
Klaipėdoje Živilė ir Marie-Joseph diriguoja savo kompanijai „Donutz Digital“, skaitmeninės rinkodaros banginukui. Šeima uostamiesty augina dvynius – mergaitę Abigail ir berniuką Axel, kuriems – penkeri.
– Balandį bus dveji metai, kai gyvenate Klaipėdoje. Kaip nusprendėte čia keltis? Juk Klaipėda – ne Paryžius ir ne Dublinas. Kieno žodis buvo svaresnis priimant sprendimą?
Živilė: – Keltis privertė aplinkybės – susirgo Skuode mano tėtis, jo liga progresavo, tad norėjosi būti arčiau jo. Be to, MJ jau daug metų svajojo gyventi Lietuvoje! Jam čia gera, patogu ir jis moka visus mūsų privalumus vertinti. Kai, jau gyvenant Klaipėdoje, man buvo atsiradusi karjeros galimybė Vilniuje, nusprendėme, kad Klaipėdos į Vilnių nemainysime. Grįžusi į Lietuvą, į ją žvelgiu naujomis akimis – man čia gera.
MJ: – Prisimenu, 2022 vasarį nusprendėme vykti gyventi į Lietuvą, tada prasidėjo karas, tad čia atvykome 2022-ųjų balandį. Buvo truputį baugu – mūsų draugai Prancūzijoje dėl mūsų net jaudinosi. Abu sutarėme, ne tik dėl karo: pagyvensime čia pusę metų, patestuosime Klaipėdą, ir tuomet nuspręsime – likti čia ar ne. Tačiau abu pamilome Klaipėdą greičiau nei po pusmečio!
Mano noras keltis gyventi į Lietuvą ypač sustiprėjo, kai mes ėmėme planuoti šeimos pagausėjimą ir ypač, kai jau susilaukėme dvynukų.
Pradžioje man lietuviai atrodė tokie savyje užsisklendę ar net šalti, bet tai netiesa – jūs šilti žmonės! (Šypsosi).
Galbūt nepatikėsite, bet mūsų šeimoje didžiausius mūsų sprendimus esame priėmę būtent baigiantis metams – ypač apie Kalėdas ir Naujus metus. Pavyzdžiui, kad kelsimės gyventi į Dubliną, nusprendėme Naujųjų metų išvakarėse – o, seniai tai buvo (juokiasi). Kad kraustysimės gyventi į Klaipėdą, taip pat nusprendėme Naujųjų išvakarėse.
– Ko gero, į jus, tokius ryškius, kas nors ir smalsiai pasižvalgo Klaipėdoje. Pastebite tai?
Živilė: – Mažesniuose miesteliuose sulaukiame daugiau žvilgsnių, tačiau jie smalsūs ir pozityvūs, natūralu, kad traukiame žmonių akį šiek tiek labiau. Pastebėjau, kad Klaipėdoje mes paprastai ypač patraukiame dėmesį kitų užsienyje gyvenusių lietuvių. Mūsų draugų rate tokių žmonių – daug. Ir mums su jais labai lengva rasti bendrą kalbą.
MJ: – Įvairovės, multikultūriškumo elementas – sakau sąžiningai – man nebuvo svarbus priimant sprendimą gyventi Lietuvoje. Aš puikiai suprantu, kad aš pats – įvairovė! (Juokiasi abu). Bet dėl to nė kiek nesijaudinu. Ir tikrai nepykstu, jei dėl mano gymio į mane kas nors gatvėje įdėmiau ir smalsiau pasižvalgo. Kelios garbaus amžiaus močiutės man čia jau pasakė: „Koks tu gražus!“ (juokiasi). Į pačius dalykus galima žvelgti ir neigiamai, ir teigiamai. Aš į viską stengiuosi žiūrėti teigiamai. O devyniasdešimt procentų visų reakcijų į mane – teigiamos (šypsosi).
– Kaip susipažinote? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
(Živilė ir MJ susižvalgo ir nusijuokia): – Taip, išties, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio!
MJ: – Mes susipažinome Švedijoje – abu dalyvavome „Erasmus“ mainų programoje. Tuo metu gan prastai mokėjau anglų kalbą (šypsosi), tad pokalbių programėlėje verčiau vos ne kiekvieną Živilės žodį. Baigę „Erasmus“ programą, abu išsiskyrėme – grįžau į Prancūziją, o Živilė – į Lietuvą. Iškart supratau, kad jos ilgiuosi. Mes vienerius metus draugavome nuotoliniu būdu, ir jausmas tik stiprėjo. Galop Živilė atvažiavo pas mane į Prancūziją.
Kai pradėjome draugauti, iš karto panorau pamatyti Lietuvą iš arčiau. Su Živile pirmąkart į Lietuvą, į Kauno oro uostą, atskridau bene 2008 metais (šypsosi). Man viskas Lietuvoje – kaip nuotykis, gerąja prasme.
Živilė: – Prisimenu, kai MJ pirmąkart pamačiau viename vakarėly. Man į akis pirmiausia krito jo įspūdingi plaukai – kupeta supintų sruogelių. Mes iškart radome bendrą kalbą – jis skaldė pokštus, juokavo. MJ toks – labai smalsus, geranoriškas. Jam viskas čia iki šiol labai įdomu. Mes abu – tokie pozityvumo kamuoliukai (šypsosi).
– MJ, kaip sekasi lietuvių kalbą mokytis?
– Kai tavo žmona yra iš kitur, svarbu ją ir jos šalį gerai pažinti. Kai sužinojau, kad Živilė – lietuvė, man buvo labai smalsu ir įdomu daugiau apie Lietuvą, jos kultūrą ir kalbą sužinoti. Jau bandau ir šį bei tą lietuviškai pasakyti, bet, nesiginčysiu, Živilės prancūzų kalba (Martinikoje, Prancūzijai priklausančioje saloje Karibų jūroje, kurioje gimė Marie-Joseph, kalbama kreolų ir prancūzų kalbomis; tačiau vyras užaugo Prancūzijoje – aut.) yra žymiai geresnė. Tiesą pasakius, jos prancūzų – puiki. Be to, ji labai pagauli akcentams. Praleidusi savaitę Paryžiuje, Živilė gali kalbėti paryžiečių akcentu, o paviešėjusi Šveicarijoje – prancūziškai kalbančių šveicarų tartimi.
– Živile, sėkmingai dirbote „LinkedIn“ ir „Google“! Ką jums pavyko jose nuveikti?
Živilė: – Aš penkerius metus išdirbau pagrindiniame „LinkedIn“ Europos biure Dubline, o po to – taip pat Dubline – dirbau „Google“. Jose buvau atsakinga už daugybę sričių – nuo pardavimų ir marketingo iki lyderystės bei vadybos. Tai buvo be galo vertinga patirtis! Ji dabar labai mums padeda mūsų nuosavame versle – su MJ esame „Donutz Digital“ savininkai.
Ir „LinkedIn“, ir „Google“ paprastai ieško žmonių, kurie gali joms duoti pridėtinę vertę – abi niekada nesamdys dviejų panašių žmonių! Nuostabu, kaip abi kompanijos milžinės tūkstančius skirtingų savo darbuotojų, tarsi dėlionėje, sujungia į vieną didelį gyvą organizmą. Jose karjera daroma žaibiškai – šiandien gali būti eilinis darbuotojas, o po metų – jau vadovas. Mano atvejis – taip pat toks. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi tokia savo darbine patirtimi.
– Ko gero, ir savo „Donutz Digital“ sumodeliavote pagal šias milžines?
Živilė: – Taip! Priimame labai skirtingus žmones, ir jų profesiniai pasiekimai ar asmeninės savybės net nėra itin tiek svarbios, kiek tam tikrų savybių – sąžiningumo, paprastumo, pozityvumo, mokėjimo dirbti komandoje, būti savo srities lyderiais – rinkinys. Aš jį vadinu donutzy (juokiasi).
– Jūsų kompanija, žinoma, spurgų (doughnuts angliškai reikia „spurgos“ – aut.) neverda, ar ne? Kaip pasiskirstėte darbais „Donutz Digital“?
(Živilė ir MJ juokiasi) – Ne. Tikrai ne!
Živilė: – Trumpai kalbant, padedame verslams rasti savo prekybos partnerius ir stipriai padidinti jų matomumą „Google“, „LinkedIn“, „Facebook“ ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, ypač Prancūzijoje, Airijoje. MJ yra „Donutz Digital“ steigėjas ir vykdantysis direktorius, o aš – atsakinga už pardavimus, naujų komandos narių priėmimą.
– Kiek žmonių įdarbinate?
MJ: – 20 žmonių. Dauguma – Prancūzijoje, dalis – Lietuvoje, dar vieną žmogų turime Dubline. Mūsų kompanija – draugiška, kaip viena didelė šeima. Mūsų lietuviai darbuotojai – labai patikimi, talentingi, darbštūs – tikri profesionalai.
– Ar lengva kartu vystyti šeimos verslą?
MJ: – Su Živile daryti verslą – labai lengva. Ji – tokia pozityvi, viską supranta iš pirmo žodžio ir be galo produktyvi. Tarsi mašina! (Juokiasi abu). Ji mane išmokė, kaip džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, pernelyg nesižvalgant į tolimą ateitį. Ačiū jai už tai!
Živilė: – Mane žavi MJ atkaklumas. Jis niekada nepasiduoda. Nors jis ir turi Karibų kraujo, tačiau jis – labai ramus, subalansuotas. Be to, jis labai kūrybingas – ir gyvenime, ir versle.
– O kaip skiriasi verslo kultūra Lietuvoje ir Prancūzijoje?
Živilė: – Skirtumas – didelis. Apskritai kalbant, Lietuvoje, verslas vyksta žymiai greičiau, o verslo susitikimai – net ir po pandemijos – mieliau vyksta akis į akį, pagurkšnojant kavą. Lietuviai verslininkai noriau mezga verslo pažintis – netvorką. Užsienyje kompanijos – ypač tos techninės, kaip „Linkedin“ ar „Google“, dažnai net nereikalauja fizinio buvimo biure. Iki šiol!
Kalbant apie vyresniosios kartos lietuvių verslininkus, jų mentalitetas ir ypač vadovavimo stilius man atrodo truputį pasenęs. Kai kurie jų būtinai turi parodyti, kad jų žodis – galutinis, lemiamas.
Neslėpsiu: kai kurie jų vis dar truputį iš aukšto ar su nepasitikėjimu žvelgia į jauną verslininkę moterį.
Tačiau absoliuti dauguma tų, kuriems mažiau nei 45 metai – labai šiuolaikiški, vakarietiški, jie savęs niekada nestato aukščiau eilinio darbuotojo ar verslininkės moters.
MJ: – Man atrodo, kad Lietuvoje daryti verslą yra truputį lengviau nei Prancūzijoje. Pirmiausia, kaip jau minėjau, dėl daug jaunų talentų čia. Man yra gerokai lengviau pasamdyti lietuvius darbuotojus nei prancūzus. Prancūzai yra – chm, koks čia žodis tinkamas? (šypsosi) – labiau išlepinti, su daugiau reikalavimų. Ten darbdaviai turi, vaizdžiai tariant, labai gundyti savo būsimus darbuotojus – siūlyti kuo palankesnes darbo sąlygas ir panašiai. O čia tau iškart pasako – dirbs ar ne. Prancūzijoje pasitikėjimas darbdaviu – labai opus dalykas. Pagal savo mentalitetą, Lietuvos verslininkai man – kaip airiai: daugiau aiškumo, paprastumo.
Živilė: – Tai – tiesa! Prancūzijoje naujo kliento kontrakto pasirašymas užtrunka labai ilgai.
– MJ, ar tau patinka lietuviški cepelinai ir šaltibarščiai?
Živilė: – Prisimenu, kaip mes abu kartu su mano tėvais iš Skuodo nuvažiavome į HBH restoraną. Kai MJ užsakė daugybę įvairių lietuviškų patiekalų, aš labiau į jį nei į savo šaukštą žiūrėjau (šypsosi). Nepatikėsite: MJ myli šaltibarščius! Tai – jo nuostabiausias kada nors ragautas patiekalas! (Juokiasi). Mano tėvams žentas iš karto patiko. Nors jie nekalba nei angliškai ir juo labiau prancūziškai, jie nuo pat pradžių nori su juo bendrauti tiesiogiai – be mano vertimo (juokiasi).
MJ: – Man tikrai labai patinka jūsų šaltibarščiai, kaip ir visa nacionalinė lietuviška virtuvė. O mano uošviai – puikūs žmonės!
– Ar lengvai savo dvyniams radote darželį Klaipėdoje?
Živilė: – Labai lengvai. Kai abu pradėjo lankyti darželį, jie nė žodžio nemokėjo lietuviškai. Esame be galo dėkingi auklėtojoms, kurios kantriai ir su polėkiu mokė mūsų dvynius kalbėti lietuviškai, integravo.
Skirtingai nei daugely kitų šeimų, vaikų atėjimas į pasaulį mane su vyru dar labiau suartino. Kai jie atėjo, mes nustojome net dėl smulkmenų pasiginčyti. „Kovido“ pandemija mus taip pat suartino, nors ir nesėdėjome kartu visą laiką namuose.
MJ: – Klaipėda yra labai į šeimas orientuotas miestas. Žymiau labiau nei Prancūzija ar Dublinas. Mums Klaipėda – tikra palaima. Jeigu vaikas čia pradeda sirguliuoti, jį ligoninėje priims apžiūrėti tą pačią dieną, o Dubline susirgus vienam iš vaikų, ligoninės priimamajame kartą turėjome laukti 16 valandų, kad patektumėme pas gydytoją.
– O kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?
Živilė: – Abu labai mėgstame žaisti padėlį, vaikštinėti su visa šeima pajūryje, žirgyne pajodinėjame. Aš – net 4 kartus per savaitę (šypteli).
MJ: – Arkliai jaučia, kad aš jų prisibijau, nes bijau nukristi (šypsosi), o Živilei jie – labai draugiški.
– Kokios yra jūsų mėgstamiausios vietos pajūryje?
MJ: – Čia galima tiek daug nuveikti – apstu gražių erdvių, nėra stumdymosi miniose, oras – švarus, pajūris – nuostabus. Melnragėje turiu savo mėgstamą restoraną. Man labai patinka Nida, į kurią dažnai nuvykstame, net visus draugus, mus aplankančius, į ją nusivežu. Sezonų kaita man patinka. Tiesą pasakius, man vėsesni orai yra mielesni nei karščiai.
(Šypsosi) Živilė: – Tai yra vienintelis mūsų nesutarimas! Aš esu vasaros žmogus.