Išvydę Sandrą dabar tokią lieknutę, vos 63 kilogramų – vos prieš metus ji svėrė 102 kilogramus, ne vienas akis išsprogina ar delnais pliaukšteli: „Tavęs neįmanoma pažinti!“ Po laparoskopinės skrandžio apylankos operacijos – jos metu buvo suformuotas mažesnis skrandelis, kuris buvo atjungtas nuo didžiojo – Sandra Kakhiani, populiaraus kurorto pabo „Resort pub“ direktorė ir siela, dabar neatsigina komplimentų ir jais nuoširdžiai mėgaujasi: „AČIŪ visiems!“ Sandra mielai atsakė į „Lietuvos pajūrio“ klausimus.
– Tokią liekną jus dabar išvydę žmonės stebisi ar, chm, baisisi?
– (Šypsosi). Stebisi ir giria. Mėgaujuosi visais komplimentais, o, tiesą pasakius, blogų dar neišgirdau. Ačiū Dievui.
Gerų valgymo įpročių niekada neturėjau – tik suaugusi ėmiau domėtis sveika mityba. Tačiau dėl viršsvorio niekada nesu sulaukusi jokių įžeidžių pastabų. Mokykloje net storule manęs niekas nevadino!
– Turbūt tokia miela putlutė, kokia buvote iki neseniai, buvote nuo vaikystės?
– Taip, visada buvau stambesnė nei mano bendraamžės. Močiutė mane lepino blynais, tėtis – keptomis bulvėmis. Tarp kitko, mano mėgstamiausias patiekalas yra kugelis (šypsosi). Gerų valgymo įpročių niekada neturėjau – tik suaugusi ėmiau domėtis sveika mityba. Tačiau dėl viršsvorio niekada nesu sulaukusi jokių įžeidžių pastabų. Mokykloje net storule manęs niekas nevadino! (Juokiasi). Kai kurie žmonės, kuriems parodžiau savo fotografijas iki operacijos ir dabartines, nuoširdžiai stebisi: „Mes nepastebėjome, kad buvai tokia!“
– Vis tik kaip pasiryžote tam pjūviui?
– Seniai apie jį galvojau, nes turėjau valgymo sutrikimų. Aš save apdovanoju maistu. Man blogai – aš valgau. Man gerai – aš valgau. Gyvenimo malonumą patirdavau per maistą. Ko tik neišbandžiau mesdama svorį – ir sportą, ir angliavandenius ryte, baltymus vakare, ir keto, ir protarpinį badavimą, ir japoniškas dietas, ir kefyro. Net arbūzo dietą – penkias dienas valgiau vien arbūzus – niekas nepadėjo! Kiek numesdavau, tiek sugrįždavo dvigubai. Neslėpsiu: dėl savo viršsvorio aš visą gyvenimą kankinausi.
– Ką jums chirurgas padarė?
– Ne, skrandžio man neperrišo, nors dauguma taip mano. Man atliko skrandžio apylanką – jos metu buvo suformuotas mažesnis skrandelis, kuris buvo atjungtas nuo didžiojo. Dabar turiu apie 10 procentų savo turėto skrandžio. Tiesiog nėra skrandžio! (Juokiasi). Bet ir tą didįjį turiu savo kūne, tik, žinoma, jis nenaudojamas.
– Prieš guldama ant operacinio stalo „pasiguglinote“, kas gali laukti jūsų?
– Žinoma. Pirmiausia ant jo pasiunčiau vieną labai gerą savo draugą – jis per 10 mėnesių po operacijos numetė 52 kilogramus. Nedvejodama ir aš tam pasiryžau. Tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas (šypsosi).
– O ką jūsų artimieji, ypač jūsų mama ir gyvenimo draugas, sakė jums pranešus, kad operuositės?
– Visi mane palaikė! Mano draugas Ernestas pats mane nuvežė operacijai į kliniką Kaune. Kartu ėjo į visas konsultacijas, nes iš tikrųjų jaudinosi. Natūralu, kad jis buvo išsakęs abejonių dėl operacijos reikalingumo, bet po konsultacijų ir jis perėjo į mano pusę – darykis!
– Dėl ko jus prieš operaciją įspėjo chirurgas?
– Įspėjo, kad reikės naujų drabužių (juokiasi). Rimtai kalbant, aš pati chirurgo klausiau, ar galėsiu skrandį susigrąžinti, jei kada nors panorėsiu. Man pasakė: „Taip, galima.“ Tiesiog jis yra užsiūtas ir padėtas – ne šaldytuve, mano kūne. Nemanau, kad jo viso kada nors norėsiu.
– Psichologas jūsų nekonsultavo?
– Aš pati pas jį nuėjau. Jis nustatė, kad turiu valgymo sutrikimų.
– Tikrai nepatyrėte jokių šalutinių poveikių?
– Ne. Tik pradžioje vis dar norėjau kąsti didesniais kąsniais, bet iškart buvo bloga – akys dar nori, o kūnas jau tiek (maisto) nepriima.
– Koks didžiausias jūsų savijautos pokytis po operacijos?
– Neišpasakytas lengvumas, gera nuotaika, noras džiaugtis visu gyvenimu. Dabar galiu greitai vaikščioti, sportuoti malonumui, nelipdama ant svarstyklių. Kai sulyginu savo nuotraukas – tas iki (operacijos) ir dabar, net nupurto mane: „Vau!“ Anksčiau aš nešiodavau drabužius maišus, o dabar jie – dviem dydžiais mažesni. Ir matau, kad dar vienu dydžiu jų mažesnių reikėtų! (Šypsosi). Man tai – didžiausias malonumas. Tų drabužių maišų atsikračiau per vieną vakarėlį – išdalinau savo draugėms (juokiasi). Spinta po jo liko tuščia (juokiasi). Tarp kitko, po operacijos pasidariau fotosesiją – tokios lengvai apsirengusios. Patikau sau! Puikus jausmas. Tai – svarbiausia. Anksčiau fotografijose matydavau tai, kas man nuolat gadino ūpą. Po operacijos pradėjau gyventi naują gyvenimą – pati save įsimylėjau!
– O dabar žvalgotės į maistą?
– Ne, neliko ir noro valgyti. Tai – svarbiausia. Ir… keisčiausia. Esu soti nuo labai mažo maisto kiekio.
– Ar merginos ir moterys, kovojančios su viršsvoriu, susisiekia dabar su jumis? Jūs pasidalinote savo operacijos nuotraukomis net savo „Facebook“.
– O, Dieve, taip! Daug tokių merginų ir moterų rašo ir skambina man – klausia patarimų ar padrąsinimo. Visoms joms daviau patarimų, dalinausi savo istorija. Kai kurios jų jau pasekė mano pėdomis – pasidarė operacijas. Moteris, kurioms nepavyko atsikratyti viršsvorio kitais būdais, net raginčiau tokiai operacijai – ji išlaisvina tave iš tavo paties kalėjimo.
– Kiek jums kainavo operacija?
– Penkis tūkstančius du šimtus eurų. Bet žmonės, kurie turi aukštą kūno masės indeksą, gali tikėtis ir valstybės kompensacijos tokiai operacijai. Aš jos negavau, nes mano indeksas buvo žemesnis.
– Ką pasakytumėte visoms moterims, ypač jaunoms mergaitėms, kurioms viršsvoris – problema?
– Tikrai neraginčiau jų bėgti pjaustytis ir būti lieknoms. Pirmiausia, reikia būtinai išbandyti kitas priemones: sportą ir sveiką mitybą. Neslepiu – aš griebiausi kraštutinumų, nes man tai neveikė. Mano patyrimu, visos viršsvorio bėdos prasideda vaikystėje ir paauglystėje, kai dar nežinai, ką reiškia sveika mityba.
– Kokios yra istorijos jūsų likimo draugių, su kuriomis, laukdama operacijos, gulėjote toje pačioje klinikos palatoje?
– Su kita mergina iš mano palatos tapome draugėmis – susirašome, dalijamės rezultatais. Man tai – svarbu. Kaip ir aš, ji su viršsvoriu kovojo nuo pat paauglystės, daug kilogramų ypač prisidėjo po gimdymų.
– Ar buvo lengva operacijai pasirinkti reikiamą kliniką?
– Nebuvo sunku, nes tokių klinikų Lietuvoje nėra labai daug. Savąją aš pasirinkau pagal rekomendaciją. Esu labai dėkinga savo abdominalinės ir nutukimo chirurgijos gydytojui Antanui Mickevičiui, kuris mane operavo NEWMAN klinikoje Kaune.
– Bet po operacijos sumažėjo ir jūsų krūtinės apimtys, ar ne?
– (Šypsosi). Taip. Tai – neišvengiama. Jeigu kada nors ir nuspręsiu jas didintis, tai jau niekam taip plačiai nesakysiu (juokiasi).
– Ar numetus 40 kilogramų, atsirado raukšlių ant juosmens?
– Net pati stebiuosi: man jų neatsirado. Gal dėl to, kad po dviejų mėnesių po operacijos vaikščiojau į limfodrenažinius masažus?
– Tikrai daugiau nenorite sulieknėti?
– Na, nebent pora kilogramų. Jau man ir kiti pasako: „Klausyk, jau gal užtenka.“ Manau, kad truputį pakrisiu. Man klinikoje paaiškino, kad krenta etapais visus metus, paskui (svorio kritimas) sustoja, pakyla keliais kilogramais ir ties ta riba lieka.
– Gal dar ką nors savyje taisysite?
– Nemanau, kad man ką nors dar reikėtų, kaip jūs sakote, taisyti (šypsosi). Dabar esu laiminga. TIKRAI!