Ligita SINUŠIENĖ
Praėję metai Palangos senosios gimnazijos geografijos mokytojui Nerijui Vaišvilui baigėsi įspūdingai: apgintas aukščiausias pedagoginis, mokytojo eksperto, laipsnis, pelnytas Lietuvos Metų mokytojo vardas, įteiktas Palangos miesto savivaldybės garbės ženklas ir premija už įkvepiantį Palangos miesto mokinių ugdymą. N. Vaišvilo mokiniai 5 kartus tapo respublikinės geografijos olimpiados nugalėtojais arba prizininkais, du kartus – Lietuvos geomokslų olimpiados prizininkais, yra laimėję Nacionalinį mokinių Česlovo Kudabos geografijos konkursą bei tapę prizininkais Baltijos šalių geografijos, Pasaulinėje geografijos ir Tarptautinėje geomokslų olimpiadoje. Tad su mokytoju „Palangos tiltas“ kalbėjosi apie ypatingai turtingus metus, aistrą geografijai nuo mažumės, 24-erius metus skaičiuojančią pedagoginę karjerą, ir ne tik.
– 2023 metai Jums – beprotiškai turtingi: apgynėte eksperto laipsnį, pelnėte Metų mokytojo vardą, gavote Palangos miesto savivaldybės garbės ženklą ir premiją. Kuris iš apdovanojimų Jums pats brangiausias?
– Mane truputį net gąsdino visų šitų įvykių gausa, supuolimas į vieną tokį trumpą laikotarpį, bet, kita vertus, jie visi vis tiek siejasi, tad gal be reikalo ir gąsdinuosi. O brangiausias galbūt ir yra Metų mokytojo vardas.
– Kadangi esu ir Jūsų kolegė, šiek tiek Jus pažįstu, man yra susidaręs įspūdis, kad nemėgstate dėmesio…
– Ne per daugiausiai. Nors mokytojas esu, dirbu su auditorija, tad lyg ir įpratęs būti matomu, bet ten – kitokia auditorija. Kai jau reikia kažką pasakyti, tarkim, Premjerei, Švietimo ministrui ar mūsų miesto merui, šioks toks jaudulys vis dėlto aplanko.
– Geografijos mokytoju dirbate 24-ius metus. Nuo kada gimė meilė šiam mokslui?
– Jau vaikystėje man labai patiko žemėlapiai, valstybės, vėliavos. Būdamas 7-erių mokėjau visų pasaulio valstybių vėliavas. Paskui mama nupirko gaublį, tada turbūt ir įvyko tas pasąmoninis stumtelėjimas į geografijos pusę. Visą laiką, kiek save prisimenu, man širdy buvo mielas šis mokslas. Ir vienas mėgstamiausių vaikystės filmų – „Kapitono Granto beieškant“. Tad turbūt natūraliai, man pačiam nežinant, geografija po truputį skverbėsi į mano gyvenimą nuo pat jaunų dienų. Tuo metu dar nežinojau, kad tai bus mano profesija ir ateities kelias.
Ko gero, paskutinėse klasėse, gal dvyliktoje, nors labiausiai patiko dvi pamokos – geografija ir lietuvių kalba. Nusprendžiau rinktis geografiją, bet negalvojau tapti mokytoju. Studijavau šį mokslą Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija).
– Vaikystėje žinojote visų šalių vėliavas, gal ir dabar turite kokį kitą stebinantį įgūdį?
– Kadangi esu aplankęs beveik visas Europos valstybes, galėčiau pasakyti, kad esu geras daugelio Europos valstybių kelių ir autostradų žinovas. Per keliones esu sudėvėjęs tris popierinius atlasus, juk seniau navigacijos nebuvo.
– Kur jūsų klasės suvaldymo paslaptis, juolab, kad pats išskirtinai ramaus būdo? Atrodo, kad jums ir pastangų nereikia. Ar visada taip sekėsi?
– Kai dar pats mokiausi mokykloje, man visąlaik patikdavo tie mokytojai, kurie nešaukdavo, sugebėdavo ramiai išsikovoti tokį statusą, kad nereikia kelti balso. Anksčiau man taip gal ir nepavykdavo, pats dar buvau jaunas, už kai kuriuos mokinius atrodydavau vos ne jaunesnis, tad buvo laikas, kai reikėjo išsikovoti savo vietą po saule. O dabar, kadangi jau 24-ti pedagoginio darbo metai eina, turbūt pagavau kažką, ko reikia, kad mokiniai klauso daugiau, gal ir amžiaus skirtumas daro savo.
– Pradėjęs darbą mokykloje galvojote, kad čia liksite?
– Iš tiesų pradirbęs kelis metus galvojau, kad gal reikia baigti šitą veiklą, bet tas sunkusis laikotarpis praėjo. O šiandien tikrai džiaugiuosi, kad dirbu čia. Atradau savo gyvenimą kelią, kuris man patinka, mane tenkina. Eini į darbą ir negalvoji, kad nenori eiti į jį. Gal taip skambiai ir nepasakysiu, kad einu į darbą kaip į šventę, bet einu pabūti su jaunimu, pamokyti jį. Čia nėra monotonijos, rutininio darbo. Ta veikla nekelia man streso, nors mokinių yra visokių, bando ir panervinti mane, bet apskritai esu ramus. Per 24-erius metus esu daug visokių mokinių matęs. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo ramiau reaguoju į mokinių išsišokimus.
– Sakoma, kad mokytojai su metais darosi nervingesni, o jūs, atvirkščiai, darotės ramesnis…
– Iš tiesų mano gyvenime daug dalykų vyksta ne taip, kaip įprasta. Kalbama, kad būna štai taip, o man dažniausiai – kitaip. Tai čia gal vienas iš tokių atvejų. Kitas pavyzdys – kelionės. Daugelis į keliones vyksta pailsėti, o aš važiuoju pavargti. Daugelio žmonių kelionės formatas toks – lėktuvas, skrydis, poilsis su keliomis išvažiuojamosiomis ekskursijomis, o liūdnesniu atveju – tik poilsis prie jūros ir baseino. O mano keliavimo būdas kitiems gal atrodo labai varginantis – automobiliu, kurį pats vairuoju. Tačiau aš noriu ne nuskristi iš taško A į tašką B, o noriu aplankyti tašką A,B,C,D, pamatyti daug lankytinų objektų pakeliui, įvairiose valstybėse, o ne vienoje. Aišku, susidėlioju maršrutą iš anksto. Taigi, savo kelionių metu nuvairuoju apie 7-8 tūkstančius kilometrų, yra buvę ir beveik 10 tūkstančių. Tačiau, nors ir pavargstu, man toks keliavimo būdas patinka, nes ir įspūdžių lieka daugiau. Aš juk gyvenu kurorte, ir grįžęs čia, Palangoje, pailsiu, einu į pliažą. Kelionėje pavargstu, bet grįžtu namo ilsėtis. Galbūt mano geografinė padėtis, miestas, kur gyvenu, yra tam dėkingas.
– Ar šiais laikais svarbu žmogui išmanyti geografiją, kai viską gali rasti internete?
– Be abejo, kad svarbu, kaip turbūt ir daugelį mokslų. Geografija labai siejasi su šių dienų aktualijomis, klimato kaita, kariniais konfliktais, tad norinti išmanyti ir gerai žinoti, kas kur vyksta, kaip teisingai gyventi, privalai turėti geografinių žinių. Be geografinio raštingumo būsi tiesiog mažiau išprusęs žmogus. Man atrodo, kad šiandieninė geografija labai siejasi su mūsų kasdieniu gyvenimu, net ir niekur nekeliaujant. Juk kiekvienas daugiau ar mažiau prisidedame prie ledynų tirpimo, kiekvienas mūsų maudymasis duše ar vonioje, kasdieniai įpročiai – vaikščiojimas ar važiavimas dviračiu, automobilio vairavimas ar naudojimasis viešuoju transportu – suteikia skirtingo svorio bendram planetos temperatūros pokyčiui.
– O kaip geriausiai atsipalaiduojate, pailsite? Galbūt keliaudamas?
– Ne visada. Kai jaunesnis buvau, tos kelionės nelabai išvargindavo, bet dabar pastebėjau, kad kasmet vis labiau juntamas kelioninis nuovargis. Bet, aišku, įspūdžių pilna galva, kelionės prisiminimai paskui nuteikia produktyvesniam darbui. Pavyzdžiui, nors prabėgo jau 5 metai nuo mano įspūdingiausios kelionės – į Namibiją (Afrika – aut. past.), ją prisimenu vos ne kiekvieną dieną. Ir tie matyti vaizdai niekur nedingo. Paprastesnės kelionės gal ir užsimiršta, bet palikusios didžiausią įspūdį tikrai išlieka visam gyvenimui. Gal prisiminimai aplanko nebūtinai kiekvieną dieną, bet kiekvieną savaitę – 100 procentų.
– Kuo būtent Jūsų širdį užkariavo Namibija?
– Tai labai natūrali šalis su įspūdingais gamtos peizažais, gyvąja gamta, gyvūnais, gentimis. Juk ji yra viena rečiausiai apgyvendintų valstybių pasaulyje, tad joje juntama labai mažai žmogaus įtakos. Tad natūrali gamta ir pakerėjo, tuo labiau, kad labai graži ir įspūdinga.
– O kaip vertinate Lietuvos kraštovaizdį, gamtą? Tuo labiau, kai turite su kuo palyginti. Ir ar džiaugiatės, kad gyvenate Lietuvoje?
– Labai gerai vertinu. Lietuva – švari valstybė, turinti labai daug žalumos, miškų, kalvų, ežerų. Nenorėčiau niekur kitur gyventi. Kažkada pagalvodavau apie Šveicariją, kalnus, bet dabar gal netgi labiau patinka nuvažiuoti ten, pabūti, ir grįžti atgal, į savo šalį.
Man atrodo, kad šiai dienai Lietuva yra labai šiuolaikiška, moderni valstybė, vertinant ir Europos, ir pasaulio masteliais. Manau, kad žmonės, dirbantys turizmo sferoje, tikrai išmano savo darbą, sukuria daug gražių pristatymų. Tik galbūt problema, kad esame šaltesnėje klimato zonoje, kur trūksta saulės, o daug poilsiautojų nori šiltos jūros, gero oro, kad nelytų.
– Devynerius metus dalyvaujate ir protmūšiuose, esate komandos kapitonas, seniausias dalyvis. Tad gal domitės dar kuo daugiau, nei geografija? Kuo Jus traukia šios protų kovos?
– Geografija yra platus mokslas, apimantis daug sričių. Visi mūsų komandos nariai domimės daug kuo, kiekvienas turime skirtingą savo domėjimosi lauką. O protmūšių veikla labai smagi, net įkaistame nuo jaudulio. Esame bendraminčių būrelis, o dar kai sekasi komandai, tai išvis gerai. Aukščiausia mūsų pasiekta vieta 2022 metais – 6-oji iš maždaug 450 komandų Lietuvoje. Esame užėmę ir 15, 17 vietas, praėjusiame sezone buvome 24. Tai neformalus bendravimas su kolegomis, mokiniais, kai kurių ir tėvai žaidžia toje komandoje.
– Kokią pagrindinę žinutę siekiate perduoti savo mokiniams? Ar ji skiriasi nuo žinutės prieš 20 metų, karjeros pradžioje?
– Mokymasis reikalingas ne geram pažymiui gauti, o siekiant tapti geresniu žmogumi. Ir tada taip galvojau, ir dabar. Mokykla – ta vieta, kur mokinys savo laiku ateina tobulinti savęs.
Aldo Kazlausko nuotrauka