Erikas Cchovrebovas, žinomas Palangos dziudo ir džiudžitsu treneris, net nesnieguotą žiemą, nepastebėtas nueina į Nemirsetą, kurioje yra išsirinkęs savo medį. „Į jį kažkada trenkė žaibas, bet jis – dar gyvas. Jame yra įrengtos sūpynės. Užsikariu kaip katinas labai aukštai, net pasislenku ant storos šakos ir leidžiu mintims plaukti į tolį – darau kvėpavimo pratimus“, – „Lietuvos pajūriui“ sakė Palangos sporto centre ir Kretingos dziudo klube „Ardonas“ dziudo treneriu dirbantis buvęs elektrėniškis. Nuolat apsuptas vaikų, 30-metis daugkartinis Lietuvos dziudo čempionas ir prizininkas, ne kartą Lietuvai atstovavęs Europos ir pasaulio čempionatuose, prisipažino: „Mano geriausi draugai gyvenime – vaikai“.
– Pirmą dieną Palangoje dar atsimeni?
– Taip. Esu meilės emigrantas, nes būtent dėl meilės 2017 metais persikėliau gyventi į Palangą. Sportine prasme, niekur nevažiavau – manęs čia jau laukė gerai pajūry žinomi treneriai Algirdas Rasimas, Rimvydas Lukošius ir Žydrūnas Drazdas. Tiesą pasakius, mano atvykimą į Palangą paspartino pėdos trauma, teko sporte daryti pauzę – ketinau čia atvykti vėliau.
Erikas Cchovrebovas dirba Palangos sporto centre ir Kretingos bei Palangos dziudo klube „Ardonas“ dziudo treneriu
– Spėju, kad Elektrėnuose, Lietuvos ledo ritulio sostinėje, tėtis tau mažam į rankas įbruko ledo ritulio lazdą ir su ja pastatė ant ledo…
– (Šypsosi). Pagal vaikų skaičių ir sportinius pasiekimus, dziudo Elektrėnuose pirmauja prieš ledo ritulį. Didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė tėtis. Paauglystėje jis pats lankė dziudo sporto treniruotes Elektrėnuose. Kai buvau šešerių ar septynerių metų amžiaus, tėtis ir mane atvedė išbandyti šios sporto šakos. Prisimenu savo pirmąją treniruotę – tuomet dar nieko nedariau, o tik žiūrėjau, kaip sportuoja kiti. Ta pirmoji treniruotė mane labai sužavėjo, todėl atėjau dar kartą, tačiau tą kitą kartą jau ir aš stovėjau ant tatamio. Atvirai pasakius, mokykloje dėl treniruočių, stovyklų ir varžybų praleidau visus Valentino dienos minėjimus, net savo šimtadienį ir išleistuves.
– Su tėčiu pasikalbi, kaip per 20 metų pasikeitė jauni sportininkai?
– (Šypsosi). Anksčiau sportuojančių vaikų buvo labai daug – buvo iš ko rinktis. Vaikų fizinė forma buvo gerokai geresnė nei dabar. O dabar visiems treneriams vaikų trūksta, vaikams labiau patinka po internetą naršyti, reikia įdėti pastangų juos ant tatamio atvilioti (šypsosi). Dabar vaikai trenerio neretai neklauso, išdykauja ar atsikalbinėja. Tai buvo neįsivaizduojama anksčiau. Dėl to kai kuriems tėveliams esu pasakęs: „Išsiskirkime metams, gerai?“ Bet neslėpsiu – pradžioje ir aš vieną kitą griežtesnį žodį vaikams pasakydavau. Labai norėjau didelių sportinių rezultatų iš vaikų, olimpiečių (šypsosi). Tačiau tapęs tėčiu, pasikeičiau – ramiau pradėjau į viską žiūrėti, sutvardžiau savo emocijas. Dabar su visais vaikais nesunkiai randu bendrą kalbą. Žaidžiu, padrąsindamas ar paguosdamas apkabinu juos. Mano sūnui Aidui – jau ketveri, jį jau atsivedu į treniruotes. Jis dar mieliau stebi viską (šypsosi). Bet sūnus mane paskatino Palangoje ir Kretingoje įkurti dziudo grupę vaikams nuo triejų iki penkerių metų. Žinoma, su tais pypliukais kitaip šneku, bet ir su jais taip nusilakstau, kad būnu šlaputėlis po užsiėmimo (juokiasi). Palangos sporto centre mokau apie 30 vaikų. Man svarbiau su tais, jau esančiais, nuosekliai dirbti, iki tol, kol jie baigia mokyklą, nei naujų vaikytis. O apskritai man dabar svarbiausia – gerą žmogų išugdyti. Kiekvienam vaikui bandau įdiegti dziudo moralės kodekso vertybes: pagarbą, draugiškumą, savitvardą, discipliną. Kartais per treniruotes su vaikais apie tai daugiau kalbu nei apie dziudo techniką.
Aš pats daug ko išmokstu treniruodamas jūsų vaikus. Jei ne šie vaikai, aš nebūčiau treneris. Esu dėkingas gyvenimui, kad einu būtent šiuo keliu. Myliu savo darbą, jame jaučiuosi reikalingas ir pilnavertis.
– Ar iškart pastebi liūdnas vaiko akis treniruotėje? Domiesi, kas nutiko?
– Neseniai į mano treniruotes Kretingoje atėjo vaikas, kuris, palyginti su kitais, yra uždaresnis, greičiau susijaudina ar užpyksta. Aš jį bandau pastatyti ant kojų, sutvirtinti jo savivertę. Klausiu jo: „Ar turi draugų?“ O jis man atsako: „Ne, neturiu. Na, gal tik tris“. Aš jam patapšnoju per petį: „O, tai – daug. Aš visai neturiu draugų. Jūs, vaikai, – mano draugai“. Ir tai – tiesa. Palangoje aš – vienas. Labai atidžiai renkuosi žmones draugystei. Turiu karčios patirties, tokia mano natūra. Nenoriu nudegti. Kartais kur nors vienas kavinėje pasėdėdamas pasišaipau iš savęs: „Geriau būti vienam kaip lopui, nei būti su draugais lopais“ (juokiasi).
– Daug dirbi. Ne tik Palangos sporto centre, „Ardone“, bet ir treneriu „Kopa Gym“. Kam taupai pinigus?
– Pinigų, žinoma, reikia viskam – visų pirma, patalpoms išlaikyti. Mums tikrai reikėtų didesnių patalpų Palangoje, kuriose galėtume padoriai pasikloti tatamį, ant kurio galėtume nevaržomai treniruotis. Patalpų nuoma iš privačių žmonių pajūryje yra tikrai brangi, tad pirmaisiais metais treniravau vaikus tik tam, kad jie turėtų galimybę treniruotis. Aš neturėjau oficialaus darbo, tad rinkau mokestį iš vaikų tėvelių ir taip padengdavau nuomos išlaidas. Dabar treniruojamės Palangos sporto centro salėje, esančioje Ganyklų gatvėje. Teko treniruotis net Sporto centro balkone, pradžioje – fojė. Tokia maišalynė buvo: žmonės eina į krepšinio varžybas, o aš su savo sportininkais – juose.
– Varžybose dar dalyvauji?
– Taip, bet neslėpsiu: per skausmus. Savo sporto šakose, manau, esu vienas labiausiai traumuotų šalies sportininkų. Vien kelius esu triskart išsioperavęs. Pažiūrėkite, kokios mano nutampytos ausys (juokiasi). Abi buvo lūžusios. Kai eini į artimą fizinį kontaktą – kiši galvą varžovui į glėbį, tai ausys pirmiausia užkliūva. Traumų džiudžitsu ar graplinge išvengti praktiškai neįmanoma. Ruošiantis vienoms varžyboms pernai, turėjau skubiai numesti nemažai svorio (apie 7 kg), kad į norimą svorio kategoriją patekčiau. Net galva ėmė suktis. Vis dažniau susimąstau: „Kaip ilgai galiu tai ištverti? Ir ar man tikrai to reikia?“ Bet tiesa: esu savo veiklos fanatikas ir darboholikas.
– Vis dar slapčia pasvajoji olimpietį išugdyti?
– (Šypteli). Jeigu tai pavyks, labai džiaugsiuosi. Bet tam reikia daug: ne tik juodo darbo, bet ir tam tikrų fizinių savybių, genetikos, tinkamos mitybos, pasišventimo. Bet kaip sakiau, svarbiausia, kad mano auklėtiniai taptų gerais žmonėmis ir šalies piliečiais. Aišku, jeigu nors vienas iš beveik šimto mano vaikų nueis mano pėdomis – pasirinks trenerio kelią – būsiu laimingas (šypsosi).