Ar žinote, kad į Palangą nusileido startuolių įkūrėjų desantas? Jame – ir Monika Katkutė-Gelžinė, kūrybinių technologijų akademijos vaikams „bit&Byte“ steigėja, startuolio „Vedliai“, kurio tikslas – supažindinti pradinių klasių mokytojus su technologijomis ir kūrybingai mokyti vaikus, įkūrėja. Palangos naujakurė – beje, trijų vaikučių mama! – nesėdi kurorte be veiklos. „Siekiu į pradines mokyklas ypač – ir į Palangos pradinę mokyklą – įvesti technologinių kompetencijų, orientuotų į dvidešimt pirmojo amžiaus laikmetį, dėstymą. Gebėjimas suprasti ir informatika – mūsų vaikų ateitis“, – įsitikinusi Monika. Ji mielai atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus.
– Kodėl atsikėlėte į Palangą, o ne Pasvalį?
– (Juokiasi). Geras klausimas. Prisipažinsiu, kad Pasvaly niekada nesu buvusi, tad nieko apie jį pasakyti negaliu. Mes abu su vyru Danieliumi esame kilę iš pajūrio, tad jūra visada buvo mano gyvenimo dalis – džiaugsminga! Mes esame pagyvenę įvairiose pasaulio vietose – Londone, Maskvoje, ilgiausiai Vilniuje. Bet atėjus (koronaviruso) pandemijai, persidėliojo mūsų gyvenimo būdas – Palanga buvo ideali mums pagal jį, o ne pagal mūsų darbą. Jūra, suvešėjusi Palangos infrastruktūra ir labai gera Palangos švietimo kokybė – o mes su vyru auginame tris vaikus – labai tiko mums. Mes Palangoje – jau pusantrų metų.
– Įdomu girdėti, kad jums priimant sprendimą, vietos švietimo lygis buvo svarbus. Domėjotės juo prieš persikeldama čia?
– Atvirai pasakius, ištikus pandemijai, sprendimą keltis į Palangą priėmėme greitai, nebuvo galimybės nuodugniau pasidomėti. Bet prieš atvykstant gyventi į Palangą pasikalbėjau su keliais čia jau gyvenančiais bičiuliais, jų atsiliepimai buvo labai geri. Ir, žinoma, pakako greito panaršymo internete, kad tai pamatyčiau. Tačiau aš siekiau daugiau – atnešti naujovių ir pokyčių į vietos švietimą. Man švietimas – labai svarbu, tai – mano darbas, net daugiau – gyvenimo būdas.
Mano siekis – technologinių kompetencijų, orientuotų į dvidešimt pirmojo amžiaus laikmetį, įvedimas ir vaikų įtraukimas į jas. O tai galima padaryti tik per informatiką. Dabar kuriu mokymosi technologiją ir turinį mokytojams – noriu padėti jiems kūrybiškai integruoti informatiką į kasdienes pradinukų pamokas.
Deja, dalyje Lietuvos mokyklų tokio turinio dar nėra daug, o jose esantis lygis – neaukštas. Su savo komanda „Vedliuose“ jau dirbame su daugiau kaip 50 procentų šalies pradinių klasių mokytojų – taip pat su Palangos pradine mokykla. Iš visų mokytojų net 98 procentai yra moterys. Tad tikiu, kad mokytojai yra neatskleistas technologijų pasaulio potencialas, kuris, suteikus reikiamas priemones ir pagalbą, taip pat gali paspartinti lyčių nelygybės šioje srityje įveikimą ir atverti technologijų pasaulį mergaitėms. Mokytojos išmokė vaikus skaityti ir rašyti, dabar metas informatikai – naujai 21-o amžiaus kalbai.
– Iš kur pas jus tas susidomėjimas informatika?
– Mano pačios susidomėjimas technologijomis prasidėjo nuo mokytojo, sugebėjusio informatiką pateikti įdomiai ir praktiškai. Atsimenu, informatikos pamokos buvo klaikiai nuobodžios. O dvyliktoje klasėje atėjo mokytojas, kuris pradėjo mus mokyti HTML programavimo kalbos. Aš labai greitai sukūriau pirmą savo internetinį puslapį ir pamačiau, kaip atsiveria visai nauji ir galingesni įrankiai kūrybiškumui, sprendimams ieškoti. Tai pakeitė ne tik mano karjeros, bet ir viso pasaulio matymo kryptį. Tad ačiū mokytojui Donatui.
Prieš įsteigdama „Vedlius“ esu dirbusi įvairiose technologinėse kompanijose, pavyzdžiui, technologiniame startuolyje Londone, mačiau, kad žmonės, išmanantys technologijas ir gebantys su jomis kurti – ar tai būtų 3D modeliavimas, ar programavimas, ar panašiai, – turi pranašumą prieš kitus šiame pasaulyje. Technologijos, be kita ko, žadina smalsumą, kūrybingumą. Pradžioje aš vienoje mokykloje turėjau neformalaus ugdymo informatikos ir robotikos būrelį, tačiau „atskilau“, siūlydama pakankamai naują produktą – mokyti pradinių klasių mokytojus informatikos.
Padedant informatikos mokytis vienai mokytojai, galime užtikrinti, kad fundamentalūs informatikos įgūdžiai klasėse bus perduoti bent 20-iai vaikų kertiniame jų mokymosi amžiuje, nepaisant jų lyties, socioekonominės situacijos ar lokacijos.
– Iš vienos Palangos pradinės mokyklos mokytojos išgirdau apie jus jau senokai: „Būtinai Moniką pašnekinkite – ji užburia vaikus technologijoms!”
– Palangos pradinėje mokykloje visus mokslo metus dirbau mokytojos asistente, padėjau dviem klasėms „jaukintis“ jas ir pati tiek daug išmokau iš mokytojos Nomedos ir vaikų – pakeitėme ir produkto kūrimo kryptį, ieškodami būdų dar labiau padėti mokytojoms klasėje. Kaip sakau, technologijas „prisijaukinti“ ir įtraukti į ugdymo procesą. Man labai svarbu, kad šiandien kiekvienas vaikas būtų pamatytas ir išgirstas, o tam be informatikos kompetencijų – nė iš vietos.
– Paaiškinkite, prašau, ką reiškia „prisijaukinti“?
– Pavyzdžiui, praėjusiais metais su Palangos pradinės mokyklos trečiokais mokėmės 3D modeliavimo. Jie trimatėje erdvėje modeliavo įvairius objektus – geometrinius ir panašiai. Taip pat – ir DNR seką. Ne iš vadovėlio, o patys dėliojo tas DNR formulytes trimatėje erdvėje! Arba atliko kitas kūrybines užduotis. Skirtingai nei diktante, rašomame sąsiuvinyje, jie sukūrė visai skirtingus vizualius sprendinius – su savo logika. Pavyzdžiui, vienas vaikas suprogramavo, kaip per metus keičiasi augalo gyvenimas, kitas – metų laikų kaitą. Jiems technologijos – ne tik pamokos užduoties, bet ir kūrybinė priemonė. Įdomiausia, kad tokiu būdu, vaikams nė nesuprantant, kad jie mokosi itin sudėtingų kompleksinių dalykų, stiprėja jų matematinis ir loginis mąstymas.
– Gal ir būsimų Nobelio premijos laureatų informatikos srity Palangoje išaugs?
– (Šypsosi). Esu įsitikinusi, kad kai ši vaikų karta užaugs, atsiras įvairių sričių „nobelių“. Mane stebina, ką sugeba kurorto vaikai, gavę reikalingus kūrybinius technologinius įrankius – ypač ačiū Palangos pradinės mokyklos mokytojai Nomedai, su kuria ypač daug bendrauju technologines kompetencijas perduodant mažiesiems palangiškiams.
– Ką jūs kaip mama darote, kad jūsų pačios vaikai neapsigyventų virtualiame, 3D ar panašiame pasaulyje, o išaugtų empatiškais, jautriais piliečiais, sugebančiais įvertinti pavasarį sužydėjusios gėlelės grožį?
– (Juokiasi). Tikrai geras klausimas. Nieko stebuklingo atsakydama nepasakysiu. Pirmiausia reikia su vaiku daug kalbėtis, pačiam būti empatiškam, daug investuoti į žmogiškus ryšius ir santykius, visokeriopai skatinti.
Man svarbu, kad mano vaikai neaugtų vengdami socialiai nepatogių situacijų. Stengiuosi, kad jie patys jas narpliotų, net suklysdami ir išsiaiškindami. Aš – tarsi moderatorė.
Nors aš pati jiems – taip pat ir informatikos mokytoja, tačiau džiaugiuosi, kad jie žino skirtumą tarp (technologinių) įrankių, su kuriais jie nuolat mokosi ir kuria, ir tų, kuriuos jie nuolat naudoja.
(Kompiuterio) ekrano naudojimo laiko trukmė – beveik nuolatinė mūsų su vyru Danieliumi ir mūsų vaikų, Elenos, Rapolo ir Mykolo, diskusijos tema. Tačiau, taip – mes jį ribojame, ieškodami jam kitų – sveikesnių – alternatyvų. Tik vaikams sulaukus 13-os metų, leisime, kaip ir numato socialinių tinklų taisyklės, jiems jais naudotis. Mano sūnums dar tik devyneri, tokio amžiaus vaikai dar neturi nei kritinio mąstymo, nei reikiamo supratimo. Mano vaikai žino mano nuomonę (socialinių tinklų) klausimais ir, man atrodo, kad ją gerbia (šypsosi). Palikti vienus vaikus socialiniuose tinkluose nėra atsakinga.
Į technologijas galima pažiūrėti dvejopai – kaip į laužą. Kai buvo įskelta pirmoji ugnis, tuometiniai žmonės panikavo iš baimės, bet pritaikė ją savo poreikiams ir įveikė baimes. Taip ir su technologijų „ugnimi“ – turime vaikus išmokyti ją kurti ir ja naudotis, bet taip, kad nesukeltumėme gaisro.
– Jeigu būtumėte švietimo, mokslo ir sporto ministrė, kokius pokyčius pradėtumėte?
– (Juokiasi). Oho, net nežinau… Lenkiu galvą prieš kiekvieną švietimo ministrą, nes kiekvienas pokytis švietimo srityje – itin jautrus, o pati sistema – nepaslanki. Man būtų labai svarbu daug investuoti į mokyklų bendradarbiavimą, nes, deja, daug mokyklų – kaip pavienės salos, kuriose mokytojai galvoja, kad jie vieni susiduria su vienokiomis ir kitokiomis problemomis. Taip pat – vienišumo ir įtampos. Man svarbu būtų sugrąžinti bendruomenės jausmą į mokyklas. Žinoma, atskira kalba – ugdymo proceso aktualumas vaikui. Deja, vis dar turime (švietimo) sistemą, kurioje, nepaisant šių dienų realijų, yra dar daug tiesiog „kalimo“ – mokymosi mintinai. Bet darbo rinkos poreikiai visame pasaulyje šiandien visai kitokie – motyvuoti žmonės, gebantys būti kūrybingi, lyderiauti, adaptyvūs, žinias perteikiantys ir panaudojantys, o ne jas laikantys kaip kokią laikmeną savo galvoje.
Tačiau aš labai gerbiu visus mokytojus – didžioji jų dalis turi super-geną prisitaikyti prie galybės naujovių, naujų reikalavimų ir panašiai.
Apskritai kalbant apie visą mūsų švietimą – nuo pradinukų iki aukštųjų mokyklų studentų – yra labai svarbu tiesiog atsakyti: „Kas dabar yra svarbu? Ko reikia? O ko derėtų atsisakyti? Kokie yra mūsų siekiai kaip šalies?“
– Ar pridėjusi ranką prie širdies galit pasakyti, kad niekada gyvenime Palangos nepaliksite?
– (Šypsosi). Oi, to negalėčiau pažadėti. Bet mane visada žavėjo galimybė gyventi Lietuvoje, o sprendimus kurti pasauliui. Būtent tai dabar ir vyksta. Palangos kompaktiškumas, oro švarumas, puiki infrastruktūra, jau paminėta puiki švietimo kokybė yra tai, ko mums dabar reikia. Žinoma, kaip ir oro uostas visai šalia. Iš Palangos per Rygą galiu lengvai pasiekti bet kurį Europos ar net pasaulio miestą. Palanga turi visas galimybes tapti stipriu europiniu miestu – labai technologiniu! O ar mes čia ilgam – pamatysime (šypsosi).