Siaučiant atšiauriems geopolitiniams vėjams, klaipėdietis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Pocius, buvęs Kariuomenės vadas, savo karinę patirtį ir žinias Seime skiria krašto gynybos stiprinimui – jo iniciatyva, ar kartu su kitais TS-LKD kolegomis, be kitų įstatymų, buvo parengtas ir Karo padėties įstatymo pakeitimas. Tačiau jį labiausiai neramina šalies gyventojų pasirengimas ginkluotai ir neginkluotai valstybės gynybai. „Vis dar didelė dalis mūsų visuomenės yra atsipalaidavusi ir netiki, kad kas nors bloga gali mums Lietuvoje nutikti. Man patinka senovės romėnų posakis: ,,Si vis pacem, para belum“ (,,Nori taikos, ruoškis karui“). Ruoškimės jau dabar, kad nebūtume užklupti netikėtai, nepasiruošus. Mokykimės iš karo Ukrainoje“, – ragino Arvydas Pocius, kalbėdamas su „Lietuvos pajūriu“.
– Karas Ukrainoje jau vyksta dvejus metus. Ar Lietuvos visuomenė tinkamai pasirengė galimai agresijai? Ko jūs pasigendate?
– Kad Lietuvos kariuomenė kartu su mūsų NATO sąjungininkais yra pasirengusi, nė kiek neabejoju. Tačiau, mano supratimu, mūsų visuomenė nėra tam dar visiškai pasirengusi. Palyginti dar tik nedaug žmonių galvoja apie grėsmes. Turiu konstatuoti, kad didelė dalis mūsų visuomenės iki šiol yra atsipalaidavusi ir netiki, kad kas nors bloga gali mums čia nutikti. Dėl to aš, Seimo narys ir Seimo Nacionalinio saugumo ir Gynybos komiteto narys, kartu su šio Komiteto pirmininku, mano bendrapartiečiu Laurynu Kasčiūnu, dedame pastangas ir inicijavome įstatymų pakeitimus, kad kuo daugiau mūsų visuomenės būtų įtraukta į pilietinį pasipriešinimą įvairioms grėsmėms ir į krašto gynybą.
– Tik praėjusių metų pabaigoje, pablogėjus situacijai Ukrainoje, Seime išgirdome ir pamatėme saują iniciatyvų pilietiniam pasipriešinimui įgyvendinti. Uždelsta?
– Tokių iniciatyvų Seime turėjome ir anksčiau. Tik, deja, ne visada mes, valdančioji koalicija, sulaukdavome pritarimo iš visų, net ir iš kai kurių mūsų partnerių. Jie sakė, kad, girdi, tam nėra būtinybės, nes Ukraina tuoj pereis į kontrpuolimą, tačiau, deja, taip neatsitiko – Rusijai pavyko karą įšaldyti. Matome, kad, kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, vyksta tranšėjinis karas – fronto linija stabili, nejudanti. Man atrodo, kad karas dar ilgai tęsis. Turime daryti viską, kad Ukraina nugalėtų. Akivaizdu, kad ji viena, be Vakarų pasaulio pagalbos, tai nepadarys.
– Ko konkrečiai Lietuva galėtų pasimokyti iš Ukrainos, rengdama savo visuomenę valstybės gynybai?
– Matome, kad Ukrainoje yra ypač daug civilinių aukų – kariškiai yra apmokyti ne tik kaip kariauti, bet ir kaip saugotis, o civiliams tokių žinių, ypač karo pradžioje, labai trūko. Šiandien ukrainiečiai jau gerai žino, ką daryti išgirdus oro pavojaus signalą, ir todėl šalis įrengė daug slėptuvių. Abejoju, ar šiandien mes Lietuvoje visi žinotumėme, ką reikėtų daryti, iškilus pavojui čia. Toli gražu neturime pakankamai slėptuvių ir priedangų.
Kalbant apie kitus dalykus, grėsmės atveju nederėtų pasikliauti vien Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnyba – visuomenėje turi atsirasti iniciatyvių pilietiškų žmonių, kurie, esant būtinybei, padėtų gelbėtojams. Pavyzdžiui, valyti griuvėsius, gelbėti sužeistuosius iš po griuvėsių ir panašiai. Šiandien Savivaldybės turi turėti aiškų planą, ką daryti ir kaip padėti savo bendruomenėms tokiu atveju.
– Ar žinote, kiek slėptuvių, karui kilus Ukrainoje, buvo įrengta mūsų šalyje?
– Atvirai sakau: nežinau. Tokią informaciją turi Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijos ir Savivaldybės. Žinau, kad jų pakaktų gal tik trečdaliui gyventojų. Atkūrus Nepriklausomybę, daug slėptuvių buvo apleistos ar net privatizuotos. Labai raginčiau kiekvieną Savivaldybę patikrinti kiekvienos slėptuvės ar priedangos būklę ar įrengti naujų, apie jas supažindinant visuomenę.
– Pagal priimtas įstatymo pataisas, rengiantis regionų ir miestų gynybos scenarijams karo atveju, reikšmingą vaidmenį turėtų karo komendantūros. Kaip jos veiktų?
– Manau, kad iki kritinio momento, t. y. karo padėties įvedimo, gyventojai turėtų būti rengiami ginkluotam ir neginkluotam, nesmurtiniam pasipriešinimui. Tuo turėtų rūpintis Savivaldybės, kurios privalės konsultuotis su Lietuvos kariuomenės paskirtaisiais karo komendantais, civilinės saugos specialistais. Šalyje įvedus karo padėtį, miestuose ir rajonų centruose būtų visiškai aktyvuojamos komendantūros. Tada visa atsakomybė organizuojant Savivaldybės funkcionavimą tektų perduoti karo komendantui – jam privalėtų paklusti ir civilinė valdžia, t y. vietos merai ir savivaldybėse dirbantys tarnautojai, savivaldybėms priklausančios įmonės ir jų darbuotojai.
– Neabejoju, kad, kilus pavojui, žmonės Kelmėje ar Kupišky būtų saugesni nei, tarkime, Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, kur yra svarbiausia krašto infrastruktūra. Skaičiau vieno amerikiečių generolo interviu Lietuvos nacionaliniam transliuotojui LRT, kad agresorius pirmiausia atakuotų mūsų pagrindinius civilinius ir infrastruktūros objektus. Sutinkate?
– Tai mes ir matome Ukrainoje. Mažiems miesteliams pavojus yra gerokai mažesnis – kenčia didieji miestai su svarbia infrastruktūra ir didele populiacija. Ukrainos didieji miestai yra apšaudomi siekiant palaužti ukrainiečių valią priešintis, siekiant juos išvarginti.
– Tarp dar svarstomų įstatymų – ir idėja sudaryti šalies gynybos rezervą, į kurį būtų įtraukti visi Lietuvos vyrai iki 60 metų. Diskutuojama ir apie gynybos mokesčio įvedimą, taip pat apie PVM, ar gyventojų pajamų mokesčio didinimą užtikrinant daugiau lėšų krašto gynybai. Ar šios kadencijos Seimas turės politinės valios priimti tokias ne itin populiarias priemones?
– Noriu pasidžiaugti šio Seimo vieningumu priimant įstatymus ar jų pataisas, susijusias su nacionaliniu saugumu ir gynyba. Dauguma dėl šių klausimų sutaria ir Seimo pozicija, ir opozicija – karo Ukrainoje pamokos yra išmoktos.
Iki spalio mėnesio dar turime pakankamai laiko, tad tikiu, kad kai kurie su gynyba susiję įstatymai ar jų pataisos bus priimtos dar šioje kadencijoje.
– Seime jūs inicijavote ne tik su nacionaliniu saugumu susijusių įstatymų ar jų pataisų priėmimą…
– Taip. Be kita ko, inicijavau įstatymo projektą, ir jis buvo priimtas, dėl laisvės gynėjo statuso įteisinimo. Juo buvo apibrėžta ir laisvės gynėjo sąvoka. Tokiu būdu buvo nustatytas teisinis laisvės gynėjo statuso pripažinimo mechanizmas, kuris apibrėžė ir papildė laisvės gynėjo sampratą bei nustatė pagrindinius teisinio statuso pripažinimo kriterijus. Įteisinus laisvės gynėjo statusą ir įvedus Lietuvos kariuomenės veterano sąvoką, buvo tinkamai įvertintas karių ir pareigūnų indėlis į Lietuvos nepriklausomybės gynimą ir kariuomenės kūrimo procesą.
Prisidėjau ir prie įstatymo pataisų, leidžiančių įsigyti automatinius ginklus bei naktinio matymo optinius taikiklius šauliams, medžiotojams, kariams savanoriams, atsargos kariams ir ne tik jiems, rengimo. Ukrainos patirtis rodo, kad tai reikalinga. Tokiu būdu Lietuvos verslui buvo sudarytos sąlygos kuo daugiau atvežti tokių prekių į mūsų šalį tam, kad mūsų žmonės galėtų juos įsigyti ir prisidėti prie šalies gynybos.
– Sovietinėje mokykloje man – neabejoju, ir jums – teko išardyti ir surinkti Kalašnikovo automatą per tam tikrą laiką. Ar mokyklos pradeda vaikus ruošti valstybės gynybai?
– (Šypteli). Teko. Buvo ir rikiuotės pratimų, ir stovyklos. Manau, kad tokių civilių asmenų išgyvenamumo parengčiai stiprinti pamokų mūsų mokyklose turėtų būti. Karinis patriotinis ugdymas susideda iš daugybės dalykų, kaip pavyzdžiui, pirmosios medicininės pagalbos suteikimo, kaip elgtis ekstremalių situaciją atvejais – kiekvienas – ir, žinoma, mūsų mokiniai – turėtų žinoti, kur yra artimiausia slėptuvė, ką derėtų į ją pasiimti ir panašiai.
Tam net nereikia keisti ar priimti įstatymų – pakaktų, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija parengtų tokias specialias programas. Deja, tokių iniciatyvų kol kas mažoka.
– Prašau paminėkite savo veiklą vienmandatėje Klaipėdos Danės rinkiminėje apygardoje, kurioje buvote išrinktas į Seimą.
– Siekiau, siekiu ir sieksiu, kad kiekvieno klaipėdiečio, kuris į mane kreipėsi, rūpesčiai būtų išgirsti, o problemos – sprendžiamos. Jas sprendžiant esu daug kartų kreipęsis į Klaipėdos miesto savivaldybę ir į įvairias valstybės institucijas.
Pavyzdžiui, palaikydamas mano gimtosios Melnragės gyventojų iniciatyvą, kreipiausi į Savivaldybę, kad miesto viešosios bibliotekos pastatas Melnragėje po renovacijos būtų perduotas I. Kanto viešajai bibliotekai. Tai pavyko pasiekti – Melnragėje veikia jos padalinys bei Vaikų laisvalaikio centras.
Dalyvavau ne viename projekte jaunimui. Pavyzdžiui, kaip buvęs Ambasadorius, susitikau su Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos ir Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazijos mokiniais.
Prisidėjau prie istorinės iniciatyvos – vieno iš 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių, diplomato Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Košubaitės-Budrienės palaikų pargabenimo ir perlaidojimo Klaipėdoje.
Kaip Seimo nariui teko prisidėti ir dalyvauti Klaipėdos gydymo įstaigų reformos procese – trečio regioninio medicinos centro Lietuvoje įsteigimo, t. y. Klaipėdos universiteto ligoninės, kaip sveikatos mokslų centro, atsiradimo.
Keletas klaipėdiečių kreipėsi dėl gyvenamųjų namų renovacijos ir pastatų aptarnavimo įmonių sukeltų problemų, vieniems pasisekė padėti, kitiems teko patarti kreiptis į teismą, kad būtų sprendžiamos iškilusios konfliktinės situacijos.
Yra buvę atvejų, kai žmonės ateina į mano kaip Seimo nario biurą ne tik su problemomis, bet tiesiog pasikalbėti, pasiguosti, o kartais ateina ir padėkoti.