„Dabar gyvename tokiais neramiais laikais, taip sparčiai besikeičiančiais, kad tai, kas anksčiau užtrukdavo metų metus ar net šimtmečius, šiandien, kaip kaleidoskope, įvyksta per valandą ar net akimirksniu. Vadinasi, įvykių greičiui padidėjus neatpažįstamai, tyko ir daugiau pavojų, galimų istoriją keičiančių pokyčių“, – pokalbį su „Lietuvos pajūriu“ pradėjo palangiškis Seimo narys iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Dainius Kepenis.
– Kur ieškoti atsparos tokiu metu?
– O toli ieškoti nereikia – mūsų Vydūne! (Vydūnas, kurio tikroji pavardė buvo Vilhelmas Storosta, buvo didysis lietuvių humanistas, mąstytojas – aut. past.). Su juo neprapulsime. Jis, Lietuvos ąžuolas ir minties galiūnas, užėmė labai aiškią poziciją įvairiais klausimais – lietuvybės, švietimo, dvasingumo taip pat. Man jis – toks mūsų kelrodė. Tik po jo galime kalbėti apie kitus mūsų didžiavyrius. Juo sekdamas ir aš gyvenime užimu aiškią poziciją – kaip tėvas, senelis, politikas, pilietis, lietuvis. Iš kiekvienos minties galiu ką nors įdomaus ir prasmingo pasakyti. Toli gražu ne apie visus tai šiandien pasakysi.
– Bet šiandien Lietuvos mokyklose dažniau kalbama apie Eloną Muską (Amerikos verslininką, žinomą kaip garsių įmonių „SpaceX“ ir „Tesla“ įkūrėją, ar Marką Zukenbergą, „Facebook“ įkūrėją) ar kokią nors aikštingą Lietuvos nuomonės formuotoją.
– Tame ir yra mūsų tragedija. Tampame niekuo. Be savo vertybių, be savo dvasios, be savo didžiavyrių. Prisimenate, tais senais laikais mūsų bendruomenių „feisbuku“ buvo kaimo bažnyčios, į kurias žmonės suvažiuodavo arkliais iš atokiausių kaimų – ir pasimelsti, ir pasidalinti naujienomis. Jeigu ne stipri Bažnyčia 1918 metais, kuomet nebuvo nei radijo, nei telefonų, nei kitų ryšio priemonių, mes niekada nebūtumėme iškovoję savo valstybingumo. Bažnyčia tuomet atliko liūto dalį.
Man tikėjimas – svarbu: apsilankau ir Palangos bažnyčioje, ir Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Man bažnyčia – ekumeninė sąvoka, vieta, kur šnekama apie žmogaus ryšį su Visata ir Dievu, dvasinį pasaulį.
– Stebiuosi šių dienų paauglių kalba – jie pradeda kalbėti lietuviškai, nuolat įterpdami angliškų žodžių, kol galiausiai pereina į anglų kalbą. Neseniai Estijos dešinioji partija EKRE pasiūlė įstatymo pataisą apriboti anglų kalbos vartojimą šalies švietimo sistemoje, ypač aukštosiose mokyklose. Gal ir Lietuvai derėtų tai pasvarstyti?
– Galbūt. Priminsiu, kad mūsų valdantieji mūsų lietuvišką raidyną papildė keliomis naujomis, nelietuviškomis raidelėmis – leidžia pavardes rašyti ne pagal lietuvišką abėcėlę. Mane šiurpas krečia – tokiu būdu mes atveriame Overtono langą (Overtono langas – sociologinė sąvoka, nusakanti leidžiamo nuomonių spektro ribas; pavadinta pagal JAV politologą Džozefą Overtoną, kuris teigė, jog politinės idėjos gyvybingumas daugiausia priklauso ne nuo politikų asmeninių pasirinkimų, o nuo to, ar ta idėja patenka į visuomenei priimtinų idėjų spektrą – aut. past.). Jį kuo plačiau atverti pirmiausia ir siekia mūsų neoliberalai. Dėl to ir matome bandymus pakeisti šeimos sampratą, atverti kelią homoseksualioms santuokoms. Ir tuo jų siekiai nesibaigia – matome, kas vyksta Amerikoje, kurioje ypač suvešėjo „dženderinė“ (gender, lietuviškai – lytis – aut. past.) politika, kur jau vaikai gali pasikeisti lytį net tėvams nepritarus. Man tai – nesuvokiama. Mes galime ir turime būti skirtingi, bet dvasiškai, gindami savo, mažos tautos, interesus, privalome būti vieningi.
– Prisimenu, kai „valstiečiai“, atėję į valdžią 2016 metais, Mokslo metų proga pasiūlė kiekvienam mokiniui padovanoti po tautinį kostiumą, buvo išjuokti, o idėja – pasmerkta. Jums – skaudu?
– Žinoma. Idėja buvo gera, bet ją pirmiausia puolė taršyti būtent neoliberalai. Tikiu, kad per kitais metais vyksiančius naujus Seimo rinkimus suveiks švytuoklės principas – žmonės pasakys tvirtą „ne“ globalizmui ir vėl patikės valdžios vairą mums. Jau dabar įvairiuose rateliuose su kolegomis pašnekame, kad vienas svarbiausių mūsų programos dalykų bus tautiškumas mūsų švietimo sistemoje. Į mokyklą sieksime grąžinti ir liaudišką dainą, ir tautinį šokį. Kai tauta apgins savo šaknis, apgins ir save bei savo ateitį.
– Bet, kalbant mūsų senelių kalba, ar galima upę užtvenkti – įbrukti jaunimui tai, kas jiems mažai įdomu ir reikalinga? Ar galite būti tikras, kad jūsų naujų tautinių idėjų neištiks toks pat likimas kaip tautinio kostiumo idėjos?
– Turime ir labai gero, net didvyriško jaunimo, kuris tokias idėjas skelbia net neraginamas. Omeny turiu vieną vaikiną iš Kauno, Aurimą, (Aurimas Valujavičius irkline valtimi per keturis mėnesius perplaukė Atlantą – aut. past.), kurio Majamy, į kurį jis atplaukė, nepasitiko nei mūsų ambasadorius Amerikoje, nei kiti mūsų valstybės pareigūnai. Premjerė Ingrida Šimonytė Seime tiesiog išsityčiojo iš mano klausimo apie Aurimą. Kažkodėl visi – sąmoningai ar ne – nepastebėjo jo kelionės tikslo – tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metines. Tokios metinės turėtų būti didelis įvykis šaliai, o jo net nėra tarp oficialių šalies renginių šiemet! Nes jų tautiškumo idėjos šiai valdžiai – svetimos. Po dešimtmečio minint mūsų drąsių lakūnų skrydžio šimtmetį, turėtumėme visose mūsų mokyklose jau dabar pasakoti apie juos ir eiti jų pėdomis – skatinti mūsų jaunimą siekti fizinės ir dvasinės ištvermės, propaguoti sveiką gyvenseną. Bet vėlgi – šiai valdžiai svarbesnės globalizmo idėjos. O susiliejimas mus veda į pražūtį.
– Jūs jau ne pirmą kartą pabrėžiate fizinio lavinimo ir sveikos gyvensenos svarbą.
– Darau tai todėl, nes mūsų jaunimo fizinis pasirengimas – katastrofiškas. Šiandien jau virš 70 procentų amerikiečių jaunuolių dėl sveikatos bėdų ir prasto fizinio pasirengimo netinka kariuomenei. Visi tokie ištižę. Pas mus – apie 55-60 procentų tam netinkamų, nors, palyginti neseniai, tokių netinkamų turėjome 30 procentų. Ar tokie jaunuoliai apgintų savo šalį? Ne, nes sunkiai automatą paneštų. Karo propaganda neužsiimu. Tik primenu lotynišką posakį: „Jei nori taikos, ruoškis karui.“
– Na, gyvename laiku, kuomet kiekvienas yra laisvas rinktis – sportuoti ar ne, valgyti mėsainius ar svirplius. Balandį Seime surengėte spaudos konferenciją apie cukraus žalą: „Baltoji mirtis: kodėl cukrus kasmet prisideda prie daugiausia gyvybių praradimų Lietuvoje?“. Kodėl jums tai svarbu? Ar Seime yra politinė valia priimti cukraus mokestį?
– Cukrus kasmet prisideda prie daugiausia gyvybių praradimų Lietuvoje. Kasmet nuo širdies ligų miršta beveik 22 tūkst. Lietuvos gyventojų. Širdies ligos yra pagrindinė Lietuvos ir pasaulio gyventojų mirties priežastis. 2022 m. daugiau nei pusė visų mirčių (52 proc.) Lietuvoje įvyko dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Vien 2021 m. beveik 21 proc. darbingo amžiaus vyrų ir beveik 14 proc. moterų mirė nuo išeminių širdies ligų ir insulto. Dar daugiau – 2020 m. nuo šių ligų mirė 22 835, o emigravo 23 103 žmonės, tad nuo širdies ligų miršta beveik tiek pat, kiek emigruoja.
Ši kraupi statistika auga. Verta pabrėžti, kad nutukimas dėl genetinių ir kitų ligų pasitaiko vos 1–2 proc. visų atvejų, visa kita – netinkamos gyvensenos pasekmė. Dažnai tokius žmonių gyvensenos pasirinkimus lemia švietimo, sveikos gyvensenos įgūdžių trūkumas, netinkama pačios valstybės ligų prevencijos politika. Tad galima drąsiai teigti, kad netinkama gyvensena, netinkama mityba, kurios smaigalyje atsiduria cukraus prisotinti produktai, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios ilguoju laikotarpiu Lietuva praranda vis daugiau žmonių.
Žinoma, šiame Seime nėra politinės valios priimti cukraus mokestį – garsiai ir viešai kalbėti apie nutukimą jau tampa politiškai nekorektiška. Girdi, negražu kalbėti apie tai ir žeidžia nutukusių žmonių savivertę ir panašiai. Gerai, rinkitės būti nutukusiais, bet bloga žinia visiems tokia: toliau sparčiai didėjant nutukusių asmenų skaičiui, vizito pas savo šeimos gydytoją netrukus lauksime ne tris mėnesius, o gerokai ilgiau. Matysime situaciją, kai net neturėsime pakankamai gydytojų visiems ligoniams dėl netinkamos gyvensenos gydyti.
Daug metų vadovavau savo sveikatos mokyklai Palangoje – mačiau dešimtis ir šimtus nuostabių istorijų-stebuklų, kaip pagerėdavo ar pasitaisydavo žmogaus sveikata radikaliai pakeitus gyvenseną – tinkamai maitinantis ir sportuojant. Deja, stebiu daug žmonių su nerimu, depresija. Ypač po „kovido“.
– Pabūkite futurologu: kokia Lietuva bus dar po šimto metų, 2123-aisiais? Pagal jūsų pesimistinį ir optimistinį scenarijų?
– Matau du scenarijus.
Jeigu nekontroliuosime savo valdžios, jeigu nebus įdomu, ką jie daro Seime ir Vyriausybėje, bus dar blogiau. Išsipildys vienos Signatarės, daug dabar keliaujančios po pasaulį, žodžiai: „Mūsų Lietuva ištirps.“ O Europa taps tokia gerokai labiau apytamsė.
Tačiau jeigu gerbsime savo praeitį, jos didžiavyrius, jeigu puoselėsime savo tautiškumą, išliksime. O ateities pasaulis bus jau ne vienpolis, o dvipolis – su labai stipria Kinija ir, deja, silpnėjančia Amerika.
Mūsų Antanas Smetona (pirmasis ir ketvirtasis 1918 metais valstybę atkūrusios Lietuvos prezidentas – aut. past.), nepaisant visų kaltinimų diktatūra, buvo puikus diplomatas ir derybininkas – siekė sugyventi su visais kaimynais, net pačiais nuožmiausiais.
Net didžiosios Europos šalys, tokia kaip Prancūzija, pirmiausia, iki šiol kalbasi su kinais, nes jų ekonominė galia – pasaulinė ir be jų nelabai išsiversi. O mūsų valdžia su Kinija nusprendė pakariauti – liūdna. Kol bendravome su Baltarusija kaip savo kaimyne, ir ji su mumis elgėsi kaip su kaimyne. O eksportavę savo demokratiją ir priėmę jos opoziciją Vilniuje, ją tik pastūmėjome į Rusijos glėbį. Tik akli gali to nepastebėti.
Kaip Šveicarija, žinoma kaip bankų valstybė, taip ir Lietuva galėtų save siekti įtvirtinti – pavyzdžiui, kaip ekologiško maisto valstybę. Tačiau tai – mažai kam įdomu arba visai neįdomu.
– Dainiau, jums rugpjūtį jau sukaks 71-eri. Nenorite dar meškerioti nuo Palangos tilto ar mėgautis aktyvia sveika senjoryste?
– Turiu stiprų garbės jausmą. Eidamas į Seimą visiems pasakiau: „Lietuva turi būti sveikuolių valstybe.“ Net pasakiau, kas yra sveikuolis: „Sveikuolis yra žmogus, kuris giliu tikėjimu, darbštumu ir kantrybe kiekvieną dieną savo kūną, sielą ir dvasią grūdina, sotina ir apvalo – vardan darnos savyje, šeimoje, bendruomenėje, valstybėje ir visatoje. Vardan meilės, tiesos ir gėrio.“
– Argi būtų blogai, kad valstybėje žmonės taip elgtųsi?
– Deja, šiame Seime neturiu daug pasekėjų. Neslėpsiu: dalyvausiu Seimo rinkimuose kitąmet, kad galėčiau kartu su komanda realizuoti savo idėjas ir mintis. Energijos dar turiu daug, sveikata – gera, šeima mane palaiko, nors, žinoma, ji, o ir mano visi oponentai, labai apsidžiaugtų, jeigu „diedukas“ Dainius grįžtų į Palangą visiems laikams (juokiasi). Tam – dar ne laikas.