Rasa Juknevičienė, Europos Parlamento narė, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narė, įsitikinusi, kad, žvelgiant į ateitį, Lietuvos vertybinis pasirinkimas santykiuose su Baltarusija yra svarbiausias: „Mums svarbiausia yra demokratinė, nuspėjama Baltarusija. O mūsų ilgalaikis tikslas – kad mūsų tautos nebūtų atskirtos vos ne geležine siena. Juk mus sieja bendra istorija ir, tikiu, bendra ateitis.“ R. Juknevičienė atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus.
– Ar žvelgiant iš platesnės perspektyvos, Europos Sąjunga po koronaviruso pandemijos išeis sustiprėjusi ar susilpnėjusi?
– Galima sakyti, kad Europos Sąjunga nuo pat susikūrimo susiduria su krizėmis, kai kurios jų – permanentinės. Įprastai ji po daugumos krizių išeina sustiprėjusi. Prisiminkime 2015-uosius, kai į Europos Sąjungą plūdo tūkstančiai pabėgėlių. Tai buvo didelio masto krizė, kuriai valdyti buvo pajungta Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra Frontex (įsteigta 2004 metais, – aut. past.), siekiant padėti ES valstybėms narėms ir Šengeno asocijuotosioms šalims apsaugoti ES laisvo judėjimo erdvės išorės sienas.
Pabėgėlių krizę šiandien stengiasi išprovokuoti Baltarusijos diktatorius Lukašenka, migrantus panaudodamas kaip hibridinio karo prieš Lietuvą dalį. Tačiau Europos Sąjunga yra gerokai geriau pasirengusi kovoti su tokiomis krizėmis.
Koronaviruso pandemija smogė visam pasauliui ir buvo bei tebelieka didelis iššūkis Europos Sąjungai bei jos valstybėms narėms. Pagal Europos Sąjungos sutartį su valstybėmis narėmis, sveikatos apsaugos sistema nėra centrinių Europos Sąjungos struktūrų kompetencija. Ji yra valstybių narių kompetencijoje. Per trumpą laiką Europos Sąjungai reikėjo labai operatyviai reaguoti. Ir vėl – ji per trumpą laiką rado reikiamus instrumentus suvaldant pandemiją. Kad šiandien (kalbėjomės birželio viduryje, – aut. past.) daugiau kaip trečdalis Lietuvos gyventojų yra paskiepyti, turime būti dėkingi Europos Sąjungai, kuri, bendradarbiaudama su visame pasaulyje pripažintais vakcinų gamintojais, galėjo ir gali jų parūpinti savo valstybėms narėms. Žinia, didelė dalis pasaulio dar nėra visiškai ar mažai pradėjusi vakcinaciją nuo koronaviruso.
– Ar geopolitiškai autokratinės valstybės kaip Rusija ir Kinija neturi geresnių šansų greičiau atsigauti po koronaviruso pandemijos, nes vakcinacija jose yra vykdoma itin disciplinuotai ir sistemiškai?
– Tokia mintis yra Kinijos dezinformacijos dalis. Būtent tokį naratyvą ji pati skleidžia visam pasauliui. Bet šalia Kinijos yra demokratinis Taivanas, kuris su koronaviruso krize susitvarkė geriau nei Kinija. Demokratiška Pietų Korėja taip pat gali pasigirti puikiais pandemijos suvaldymo rezultatais.
– Kalbamės vykstant NATO valstybių narių vadovų susitikimui Briuselyje, kuriame buvo ypač įvardinta Kinijos ekonominės galios grėsmė pasauliui. Ar toks suvokimas jau yra ir Europos Parlamente? Juk dar praėjusių metų pabaigoje buvo skelbta, kad ES ir Kinija susitarė dėl itin ambicingos investicijų sutarties?
– Kinija yra ilgalaikio geopolitinio proceso faktorius ir ilgalaikė grėsmė, kuri, tiesą pasakius, dar nėra daugumos valstybių iki galo suvokta. Juolab, kad Kinija veikia per minkštąją galią ir ekonominiais svertais.
O Rusija kelia tiesioginę karinę grėsmę šalims, pasirinkusioms demokratiją. To pavyzdys – Ukraina. Matome, kaip padedant Rusijai, Baltarusijoje yra susidorojama su demokratinėmis jėgomis ir yra jėga joje išlaikomas autokratinis, daugumos Baltarusijos gyventojų palaikymą praradęs asmuo.
Rusija pavojinga ir dėl to, kad nuolat vykdo dezinformacinį karą, kibernetines atakas.
– Ar pandemija nepagilins nelygybės ne tik tarp atskirų pasaulio šalių, bet ir tarp ištisų kontinentų? Ar tos šalys ir žemynai gali tapti labiau paveikūs super-valstybių, vakcinų donorių?
– Europos Parlamente aš dirbu Vystymosi (DEVE) komitete, kuriame, vaizdžiai tariant, mes nagrinėjame ir modeliuojame visą popandeminį pasaulį. Be abejonės, koronaviruso pandemija mūsų darbotvarkėje – itin svarbi: virusas nežino sienų ir nekreipia dėmesio į statusą visuomenėje ir vietą šalių gerovių indekse. Skiepų pasiekiamumas – didelė problema. Natūralu, kad didžiosios išsivysčiusios šalys – Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė – ar Europos Sąjunga pirmiausia skiepija savo piliečius. Išties, matome, kad kai kurios šalys su autokratiniais režimais – ir jūsų paminėtosios – naudoja vakcinaciją savo tikslams, tačiau negalime leisti, kalbant vaizdžiai, savo vertybes iškeisti į krovinius ar tų šalių vakcinas.
– Paminėjote Baltarusiją. Ar situacijos blogėjimas joje nesukels pabėgėlių bangos iš mūsų kaimynės į Lietuvą? Ar Lietuva tam yra pasirengusi?
– Manau, kad, padedant ir Europos Sąjungai, susitvarkysime, tačiau, tiesa, tai yra problema. Kai kurie mūsų pačių pajėgumai – pavyzdžiui, pasitelkiant Lietuvos kariuomenės pagalbą – taip pat dar nėra išnaudoti. Svarbiausia, kad visuomenė pasitikėtų mūsų Vyriausybe. Būtent mūsų valstybės – ir Vyriausybės – destabilizacijos siekia ir Baltarusija, ir Rusija. Dėl kelių šimtų pabėgėlių įtampos Lietuvoje neatsiras, tačiau tūkstančiai jų – bėda.
– Ar Europos Sąjunga dar turi svertų bausdama Baltarusijos autokratinį režimą? Ką atsakytumėte į nuogąstavimus, kad Lietuva gali netekti baltarusiškų krovinių, kurie Klaipėdos jūrų uoste sudaro beveik trečdalį?
– Manau, kad vertybinis pasirinkimas Lietuvai yra svarbiausias – mums svarbiau demokratinė, nuspėjama Baltarusija. Mūsų ilgalaikis tikslas – kad abi mūsų tautos nebūtų atskirtos vos ne geležine siena. Mus sieja daug bendros istorijos ir, tikiu, bendra ateitis.
Bendraudamas – ir vykdydamas verslą su autokratiniu režimu, toks, koks jis yra Baltarusijoje – pirmiausia sau sukeli problemų.
Kalbant apie sankcijas Baltarusijai, manyčiau, kad mes esame pernelyg savo dėmesį į jas sutelkę. Jų visuomet rasime – ypač, kad kai kuriems sektoriams, pavyzdžiui, naftos produktų pervežimui, jos buvo mažai ar visai netaikytos. Bet taikytis su vos ne karine chunta Europos centre, sutikite, negalime.
Vis labiau Europos Sąjungoje svarstoma idėja įkurti karinį tribunolą tokiems diktatoriams, kaip tasai Baltarusijoje. Tokio tribunolo pavyzdys – buvusios Jugoslavijos lyderių, vykdžiusių genocidą etniniu pagrindu, teismai. Europos Sąjungoje jau yra įsteigta komisija, kuri svarstys karinio tribunolo įsteigimą ir Baltarusijos diktatoriui (Aleksandrui Lukašenkai, – aut. past.)
– Esate Euronest parlamentinės asamblėjos (Euronest asamblėja vienija EP narius ir parlamentarus iš šešių Rytų partnerystės šalių (RPŠ, Ukrainos, Armėnijos, Moldovos, Sakartvelo, Azerbaidžano ir Baltarusijos (pastarosios narystė buvo sustabdyta) dialogui ir mainams skatinti, – aut. past.) narė. Ar tikitės spartesnės europeizacijos šiose šalyse, kurios yra labai skirtingos?
– Išties, teisingai pastebėjote: jos visos – labai skirtingos. Dėl to net atsirado sąlyginis skirstymas: pirmasis trio – Ukraina, Sakartvelo ir Moldova – pastarosios atvirai ir aiškiai siekia narystės Europos Sąjungoje.
Europeizacijos prasme, Sakartvelo yra ryški lyderė regione, nors jos kelias nelengvas. Mano įsitikinimu, Sakartvelo atitinka visus kriterijus deryboms dėl pakvietimo tapti NATO nare. Ypač turint omeny, kad Juodkalnija jau buvo pakviesta į NATO.
Kalbant apie Ukrainą, tikiu, kad ji dar labiau paspartins savo pro-europietiškas reformas ir taps Europos Sąjungos nare – anksčiau ar vėliau.
Armėnija iki karo Kalnų Karabache buvo taip pat aktyvi ES-RPŠ dialogo dalyvė, tačiau po karo Kalnų Karabache tapo itin priklausoma nuo Rusijos.
Mane ypač džiugina įvykiai Moldovoje, kurioje rudenį prezidente tapo pro-europietiškai nusiteikusi Maia Sandu. Įdomu bus stebėti, kaip pasibaigs Moldovos parlamento rinkimai, kurie numatyti liepos 11 dieną.
– Esate Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narė. Turbūt jūsų frakcijai diskusijos, tokios, kokios jos vyko Lietuvoje dėl lyčiai neutralaus partnerystės įstatymo ar Stambulo konvencijos, yra sunkiai suprantamos?
– Neslėpsiu: gavau ir piktų laiškų, bet mane labai džiugina, kaip šįryt gautasis, kuriame dėkojama už Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) paramą partnerystės įstatymui. Ypač daug padėkų sulaukiau ir sulaukiu iš jaunesnės kartos žmonių.
Tiesą pasakius, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narių požiūris į partnerystes, ypač apimančias ir homoseksualias poras, į LGBT klausimus – toli gražu ne vienodas. Bet tai – natūralu: juk frakcija jungia ir senųjų, ir naujųjų Rytų bei Centrinės Europos demokratijų atstovus.
Priminsiu, kad šeimos klausimai – ir anksčiau minėtieji – yra ES valstybių narių kompetencijos dalykas. Žinoma, tiek, kiek jie nepažeidžia žmogaus teisių.
Kai, sakykime, kai kuriose Lenkijos savivaldybėse atsiranda teisėkūrinės iniciatyvos paskelbti jas laisvomis nuo LGBT zonomis, tai jau yra akivaizdi kolizija su ES žmogaus teisių apsaugos paketais. Stodamos į Europos Sąjungą, visos valstybės įsipareigoja jų laikytis.
Beje, apie jūsų paminėtą Stambulo konvenciją yra pasakyta tiek netiesos, neretai ir sąmoningai, kad net gūžtis norisi. Ko gero, faktą, kad palyginti visai neseniai moterys – ir Europoje – neturėjo balsavimo teisės, kai kurie mūsų visuomenių nariai yra jau užmiršę.
Smurtas prieš moteris – vis dar problema ir Stambulo konvencija padeda ją spręsti.
Tarp kitko, šios konvencijos toks pavadinimas nėra tikslus. Jos pilnas pavadinimas toks: Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kuri buvo priimta Stambulo mieste.
