Su Remigijumi Žemaitaičiu, Seimo nariu, valanda jaukiame, viename Palangos restorane atokiau nuo visų akių, visai neprailgo – jis žodžių į cukrinės vatos trigubą sluoksnį niekada nevynioja. Bet už lango – vasara, todėl „Lietuvos pajūris“ pirmiausia apie ją, Palangą ir pajūrį su R. Žemaitaičiu šnekėjosi.
– Jei į Palangą pažvelgtumėte ne kaip eilinis atostogautojas, o kaip teisėkūros atstovas, koks pastarųjų metų teisės aktų įgyvendinimas Palangoje jums krenta į akis? Ir kokių galbūt dar reikėtų? Kodėl?
– Kaip sakau, aš Palangoje gyvenu – daug čia atostogauju, ir žiemą, ir vasarą – nuo 1993-ųjų metų. Neslėpsiu: čia turiu nekilnojamojo turto. Kaip ir daug kitų mano kartos žmonių. Palanga prieš 25 metus ir dabar – kaip diena ir naktis. Visų pirma, pasikeitė patys atostogautojai, jų kultūra, suvakarėjome gerąja prasme. Dar prieš šešerius metus paplūdimy mačiau daug „bambalių“, o dabar – nė vieno. Aiškiai gerai veikia pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, kurį teko kartu su kitais priimti būnant valdančiojoje koalicijoje prieš šešerius metus.
Priėmus atitinkamas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, prie atliekų konteinerių nebeliko šiukšlių ir atliekų krūvų. Kai visi moka atliekų rinkliavą, neliko to šiukšlių dalijimo į „čia mano, o čia – Stasio, Petro ar Antano“.
Dar kas aiškiai krenta į akis – paplūdimiuose beveik jau nematau neblaivių asmenų, butelių ir „bambalių“ susmaigstytų pajūryje. Įkaušusių dabar tik kokiame nors atokiame Bulgarijos paplūdimyje gali pamatyti.
Tačiau su įstatymu Sauliaus Skvernelio valdančioji dauguma su Aurelijumi Veryga priekyje per plačiai kirto. Anksčiau Palangos paplūdimyje susitikęs su draugais, galėjau su jais nueiti į kokią kavinukę paplūdimyje išgerti po bokalą alaus ar vyno taurę, tačiau tie abu tai uždraudė – vėl atsirado buteliai krepšiuose ar susukti į rankšluosčius.
Tačiau Palangoje mane gerokai pykdo jos rinkliavos mokestis už automobilio statymą. Juk čia atvažiavę žmonės leidžia pinigus. Suprantu, kad Palanga neturi daug svertų susirinkti pinigų – toks mokestis jai – esminis, tačiau man neaišku, kaip konkrečiai Palanga panaudoja tokius rinkliavos pinigus. Gal Palanga galėtų už juos daugiau įrengti vaikų žaidimų aikštelių?
– Ar aplinkosauginiai reikalavimai Neringoje ir Palangoje jums neatrodo pernelyg griežti?
– Jie man – absurdiški. Juos, matyt, surašė žmonės neišmanėliai, be reikiamo išsilavinimo ir visai nematę pasaulio. Kai valstybės tarnautojas per visą gyvenimą tik kartą ar du išvyksta į kokį nors Graikijos ar Turkijos kurortą, kuriame viskas įskaičiuota, jis negali turėti suvokimo apie tai, kaip visi turizmo procesai dirba. Kai dirbau Vilniaus miesto savivaldybėje, kur kuravau turizmą, buvau įsakęs visus savivaldybės departamentų vadovus, skyrių vedėjus, vyriausiuosius specialistus nors kartą per metus siųsti į komandiruotes, kad jie suvoktų, kaip pasaulis keičiasi – savose sultyse virdamas nieko nepasieksi.
Man atrodo absurdiška, kad žmogus, norintis pasidaryti savo būsto rekonstrukciją ar renovaciją, pirmiausia turi gauti Savivaldybės leidimą. Lenkija turi fantastišką pavyzdį: rugsėjį ji planuoja priimti įstatymą, kuris reguliuos tipinių namų projektų tvirtinimą.
Jam įsigaliojus, nereikės valdininkų pritarimo, grunto, kitų ekspertizių – pakaks nueiti į vietinę „info statybą“, sumokėti – ir stataisi. Kai jau statyba baigta, atvažiuos vietinis registrų (centro) žmogus, apžiūrės, ar namas atitinka reikalavimas ir vsio – baigta. Deja, investuotojai Palangoje ir Neringoje susiduria su aibe perteklinių reikalavimų. O kai kuriuos namus, pavyzdžiui, tą rožinį pastatą prie restorano „Žuvėdra“ Palangai siūlyčiau nugriauti – neįsivaizduoju, kas tokiam pastatui išdavė statybos leidimą?
– Ar jaučiate, kad Palanga, lobistine prasme, yra stipri? Turi daug šalininkų Seime?
– Taip, taip ir yra. Nemaža dalis Seimo narių atostogauja Palangoje, bene dešimt jų turi nekilnojamojo turto čia. O jūsų meras (Šarūnas Vaitkus, – aut. past.) ir Tarybos nariai yra aktyvūs, tai esu įsitikinęs, kad jie „sugaudo“ tuos Seimo narius – prie kavos puodelio ar pietų stalo.
Toks lobizmas man – normalus dalykas. Lobizmo prasme tiesiog nepralenkiamas yra Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, kurio dėka Druskininkai sužydėjo. Jis buvo absoliučiai visus politikus „išgaudęs“. Net Palanga galėtų iš jo pasimokyti.
Pavyzdžiui, vos man atvažiavus į sanatoriją „Eglė“ ar kurią nors kitą, net nespėdavau iš jų registratūros pakilti į savo kambarį, o sulaukdavau Malinausko skambučio: „Laba diena, Seimo nary. Skambina meras Ričardas Malinauskas. Gal galėčiau jus rytoj pakviesti pietų, o po to į Savivaldybę papasakoti apie Druskininkų projektus, planus, idėjas?“
Aš vos sau per kaktą nepliaukštelėdavau: „Kaip gerai, preciziškai jis turi būti sudėliojęs savo sistemą, kad viešbučiai jam atraportuoja apie kiekvieną jam įdomesnį svečią?“ Žinoma, dabar dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo tai vargiai būtų įmanoma.
Panašiai anksčiau veikė meras Antanas Vinkus, o dabar – meras Darius Jasaitis Neringoje, kurioje taip pat iki šiol daug laiko praleidžiu – atplaukiu su kateriu iš Šilutės. Nespėdavau katerį priinkaruoti, o Jonas, kuris dirbo uoste, jau skambina merui. Nė kuprinės susidėti nespėdavau, o man Darius (Jasaitis, – aut. past.) jau mojuoja pro langą: „Užeik!“. Antanas (Vinkus) buvo dar gudresnis – savo juodu „kraisleriu“ privažiuodavo tiesiu taikymu prie tinklinio aikštelės linijų – su baltais baltiniais, juodomis kelnėmis ir didele skrybėle. Paspausdavo kiekvienam tinklininkui ranką linktelėdamas: „Jūs baikite žaisti. Aš palauksiu“. Ir laukdavo – valandą ar net ilgiau. O po mačo visus rankomis sugriebdavo: „Visus kviečiu į „Zuikio daržą“, vaišinu“.
Nežinau visų subtilybių, bet Palangos meras (Šarūnas Vaitkus), panašu, neatsilieka nuo minėtų merų – kokia valdžia Vilniuje būtų, jis randa kelią pas kiekvieną premjerą. Ir gavo pinigų Koncertų salei, ir baseinui – oi, pats žinai!
– Tik, va, Ingrida Šimonytė į Palangą nevažiuoja….
– Manau, kad ji ir nevažiuos čia. Čia jau – asmeniniai dalykai. Nebent perskaitytų šį mano interviu (juokiasi). Yra keli politikai, kurie negali savęs perlipti. Vienas tokių – ji. Ji galėtų pasimokyti iš Estijos prezidento, kurio rezidencija dviem mėnesiams išsikelia iš Talino, kad prezidentas savo akimis pamatytų, kaip gyvena estai regionuose. Beje, aš pats kiekvienais metais nors po kartą aplankau kiekvieną savivaldybę.
– Kaip vertinate šios Vyriausybės veiklą? Man gėda prisipažinti, kad aš nė pusės kabineto narių negalėčiau išvardinti…
– Net mano šeima, kurioje dėl manęs politikos temos niekaip neapeisi, manęs kartais klausia: „Ar mes dabar turime susisiekimo ministrą?“ Aš penkerius metus Vilniaus universitete studijavau teisę, KGB buvo viena iš mano studijų dalykų – kaip KGB verbavo, kokius psichologinio poveikio dalykus naudojo ir panašiai. Ar galite būti tikri, kad šiame Seime nėra dar neatsiskleidusių – neišliustruotų – buvusių KGB narių? Latviai ir estai seniai savo kgbistus išviešino, o mes – ne. Kodėl?..
Man atrodo, kad formuojant šią Vyriausybę, kartais buvo sąmoningai parenkami silpni žmonės – ar tiesiog jų tinkamų nebuvo į kai kuriuos ministrų postus – kad būtų galima juos vėliau kontroliuoti. Tai – ne tik mano nuomonė. Ir mano teisė – ją turėti.
O kai kurie žmonės dabar atsakinguose Seimo postuose, net vieno labai svarbaus Seimo komiteto pirmininkas prieš penkerius metus turėjo aiškintis teismuose dėl savo nacionalistinių šūkių, išpuolių ir niekinimo LGBT bendruomenės….
Tokie, kaip sakau, „vanaginiai“ politikai yra ne mažiau pavojingi valstybei nei ultra dešinieji ar ultra kairieji. Tai – mano nuomonė.
Deja, mūsų hiperaktyvumas ir vanagiškumas dėl Baltarusijos mums kirto bumerangu.
Kai kas bando įrodinėti, kad ir aš – kažkoks ultra, bet, deja, būtent šitos Vyriausybės sprendimas uždrausti baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvą išprovokavo Lukašenką atvežti tūkstančius migrantų prie mūsų sienos. To tiktai idiotas negali suprasti.
Sankcijos Rusijos ir Baltarusijos nepakeis. Jos gali veikti trumpai, bet jeigu žvėrį žmonės toje valstybėje palaiko ir dievina, jos – pasmerktos. Man juokinga, kai mūsų Šimonytė ar Landsbergis jaunesnysis postringauja apie Rusiją ir jos žmones – net nebuvę joje!
Kai Turkija Sirijoje tvarkosi su kurdais, visi tyli, bet, mano nuomone, tik laiko klausimas, kada jie atsidurs prie mūsų sienos. O vardan Turkijos palaikymo, Švedija ir Suomija jai išsiųs vos ne šimtą kurdų. Apie tai mūsų žiniasklaida nelabai kalba. Kodėl?
– Toks įspūdis, kad šalyje daugėja tabu temų – dėl vyraujančių naratyvų, politkorektiškumo…
– Teisingas įspūdis. Taip ir yra. Ironiška, demokratijos šalyje – o ir kitur pasaulyje, ne tik Baltarusijoje – mažėja. Tai – pavojinga ir tai man primena tuos senus laikus. Pagrindinė žiniasklaida – ne mūsų, lietuviška, o skandinaviška, stipriai jai daroma įtaka per Briuselio finansuojamus projektus. Žinoma, ne visi jie – blogi, tačiau, kai redakcijos, išgyvenančios ne geriausius laikus, užpilamos Briuselio pinigais, kalbėti apie nuomonių įvairovę, diskusijas – neverta.
Manyčiau, kad negali būti nekritikuojamų asmenų ar atskirų žmonių grupių. Yra viena nekęsti, ir kita – nepritarti, nesutikti su briuselišku požiūriu. Aš žiūriu ir klausausi labai įvairių TV ar radijo kanalų – nuo CNN, Fox iki tam tikrų rusiškų ir mūsų lietuviškų. Ir kitiems linkiu tą patį daryti – domėtis, būti smalsiais.
– Ar jums dažnai tenka aiškintis Valstybės saugumo departamentui, kuriam jus, matyt, skundžia ne vienas?
– (Šypteli). Tenka. Dažnai. Paskutinį kartą – praėjusią savaitę (interviu vyko liepos 1 dieną, – aut. past.). Mano nuomone, mūsų saugumiečiai yra dvejopi: gerieji, kuriems iš širdies rūpi valstybės saugumas, ir kitokie (šypsosi)…
Nuotrauka: LT FOTO