Brolis Benediktas Jurčys, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis brolis, prisipažįsta, kad kartais nusivarąs nuo kojų, bet niekad nėra sakęs, kad persidirbo. „Pašaukimas man teikia džiaugsmą“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“ sakė brolis Benediktas.
– Jūs – kuklus tikėjimo žmogus. Kodėl sutikote būti nominuotas laikraščio „Vakarų ekspresas“ „2022 metų klaipėdiečio“ rinkimams? Juolab priimti tokią nominaciją?
– Klaipėda man yra brangiausias miestas. Visas viltis dedu tik į Viešpatį. Gerai suvokiu, kad rinkimai ir nominacijos yra „lyg ryto rasos lašelis, nukrintantis ant žemės“ (Išm. 11, 22). Ar jūs galite įsivaizduoti žmonių visuomenę be švenčių? Panem et circenes (lot. duonos ir žaidimų) šaukė romėnai… Tikriausiai, ne.
– Jus įvertino už jūsų meilę ir rūpestį žmonėmis, ligoniais. Koks praėjusių metų darbas buvo jums didžiausias? Kodėl?
– Man teko malonė sukurti libretą oratorijai „Sakmė apie Mėmelburgą”, kuriai muziką parašė kompozitorius Alvidas Remesa. Tai buvo mano svarbiausias praėjusių metų darbas, nes pirmą kartą viešai prabilome apie Mėmelį ne kaip apie krikščionių karinės strategijos platformą, bet apie pranciškonų siekį pastatyti katedrinį miestą, atvežti Vakarų civilizacijos pasiekimus.
– Jūs – klaipėdietis. O jums klaipėdiečiai – kitokie? Kuo?
– Klaipėdiečiai yra kūrybingi, jų sielos šiltos ir sūrios, atviros ir išmintingos. Klaipėdiečiai yra šiek tiek hipiški ne madų stiliaus tendencija, o būdo laisvumu.
– Kada pajutote pašaukimą tarnauti Dievui?
– Gimiau religingoje šeimoje. Pilnametystės metais supratau, kad miestus stato dorieji, o nedorėliai juos griauna. Ar prisimenate šį sakinį: „Kam reikalingas kelias, kuris neveda į šventovę?“ (T. Abuladzės kino filmas „Atgaila“). Mano gyvenime pašaukimas tarnauti atsirado gan natūraliai.
– Gal sulaukėte Dievo ženklų? Kokių?
– Kartą savo mamai pasakiau, kad man futbolo varžybos yra svarbiau už sekmadienio Bažnyčią, ir, apskritai, mano draugai netiki Dievo buvimu. Ji nuoširdžiai patarė: „Sūnau, pradėk daryti gerus darbus ir tu pamatysi, kiek daug yra Dievo“. Man šio ženklo pakako visam gyvenimui!
– Tėvai neprieštaravo jūsų pasirinkimui?
– Netgi tie, kurie mūsų giminėje buvo nutolę nuo Bažnyčios, džiaugėsi mano atsiliepimu į evangelinį paraginimą: „Eikite paskui mane!“ (Mt 4, 19).
– O kodėl – ir vienuolis? Kunigystė pasauliečiui, ko gero, atrodys mažiau ribojanti?
– Jaunystėje teko darbuotis archeologo prof. V. Žulkaus komandoje. Tyrėme Klaipėdos piliavietės istorinį sluoksnį. Tuomet ir sužinojau, kad mano gimtojo miesto kūrėjai buvo broliai pranciškonai. Nedelsdamas įsijungiau į pranciškonišką pogrindžio sąjūdį.
– Atleiskite už keistą klausimą: jūs turite turto? Butą, sklypą, mašiną, banko sąskaitą?
– Į visus šiuos klausimus atsakymas vienas ir tas pats: ne!
– Vadinasi, vienuolis negali turėti „Ferrari“?
– Vienuolyno bendruomenė gali turėti „Ferrari“. Juokauju… Yra įvairių produktų su šiuo brand‘u, ne tik automobiliai.
– Kaip atrodo jūsų eilinė darbo diena?
– Mano pašaukimas yra broliška tarnystė, kuri man labai patinka. Kartais nusivarau nuo kojų, bet niekad nesu sakęs, kad persidirbau. Pašaukimas man teikia džiaugsmą. Konfucijus yra pasakęs, kad darbas, kuris žmogui teikia džiaugsmą, virsta švente.
– Ar jus galima pamatyti roko koncerte? Kokią muziką mėgstate?
– Tikrai galite, nes jų nevengiu. Mano jaunystę lydėjo Vudstoko roko festivalio, įvykusio 1969 m. Amerikoje, pašėlusi nuotaika, kuri keitė mąstymą ir gyvenimo stilių. Ypač Jimi Hendrix, Janis Joplin… Kokią muziką mėgstu? Nuo armėnų instrumento duduk unikalaus garso ir lietuviškų sutartinių iki operų ir simfonijų. Žinoma, stengiuosi patekti į operos primadonos Nomedos Kazlaus koncertus.
– Dievo moderniame Vakarų pasaulyje – ir Lietuvoje – lieka vis mažiau. Provincijose mažėja žmonių, vis mažiau jaunuolių renkasi kunigų seminarijas studijoms, bažnyčioms sunku išsilaikyti. Tai – faktai. Jus tai neramina?
– Savo dvasine patirtimi galiu patvirtinti tautų apaštalo Pauliaus atėniečiams frazės teisingumą: „Mes jame (Dieve) gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Jeigu Jo liktų vis mažiau, visiems mums „chana“. Ateistines pažiūras sustiprina visuotinis vartotojiškumas. Mane neramina kiti faktai: perdėtas ir ligotas žmonių materialumas ir depresija.
– Ar nėra pavojaus, kad dėl vykstančios sekuliarizacijos ir virtualios realybės įsitvirtinimo ateity bažnyčios ir vienuolynai virs privačiais viešbučiais, galerijomis? Ar tiesiog bus nušluoti nuo žemės paviršiaus urbanistinės plėtros poreikiams?
– Neturiu nerimo dėl ateities sindromo.
– Amžinas klausimas: Dievas yra ar ne?… Turite neginčijamų įrodymų?
– Žmonės „įtikinančiai“ kalba: „Jeigu Dievas būtų, chaoso ir karo Ukrainoje nebūtų“. Netyli ir Dievas: „Jeigu žmonės laikytųsi mano įsakymų, chaoso ir karo Ukrainoje nebūtų!“
– 2008–2014 metais buvote Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje iniciatorius ir projekto vadovas. Iki šiol dalyvaujate centro veikloje? Kas jums jame svarbiausia?
– Tai galima suvokti tik žvelgiant į tai, kas įvyko per 10 metų. Mano galva, Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro atsiradimu Dievas pagerbė lietuvių tautą.
– Jūs guodžiate ir meldžiatės už onkologinius ligonius jame. Kai žmogaus gyvenimas kabo ant siūlelio, kokius žodžius parenkate nepagydomam ligoniui ar ligonei?
– Dievas tave labai, labai myli. Jis myli besąlygiškai. Tavo gyvenimo istorija – šventa.
– Kokie tokie susitkimai ar palaiminimai – sunkiausi?
– Atsivėrusias fizinio kūno žaizdas ligonis sugeba priimti. Per 20 metų išmokau ir aš į jas žiūrėti. Tačiau, kai besiartinančios mirties akivaizdoje nuo veido nukrenta dekoratyvinės kaukės, kai žmogus išpažįsta, kad niekada savimi nebuvo ir savęs nesukūrė, ne tik jam sunku, bet ir nuodėmklausiui. Dvasinės žaizdos yra baisios. Jos žymiai skaudesnės už fizines…
– Ar matėte užsispyrusių žmonių? Tokių, kurie ir gyvenimo pabaigoje savo širdis išlaikė kietas – neprašė atleidimo, palaiminimo, paskutinio patepimo?
– Deja, taip, ir ne vieną kartą: „Nerek man Deivo, ek šalinas!” Bet po keleto dienų buvo ir prašymai sugrįžti.
– Tikėti, matyt, verta ir dėl to, kad tikinčiojo laukia amžinas gyvenimas ir prisikėlimas, ar ne? Nors, matyt, nedaug tikinčiųjų tuo tiki…
– Yra daug praktikuojančių ir netikinčių. Ir priešingai: daug tikinčių, bet nepraktikuojančių. Amžinasis gyvenimas prasideda dabar, prisikėlimas įvyksta dabar, „atgimus iš aukštybių“, o ne po kūno mirties.
– Nuo 2008 metų jūs esate solidarumo su onkologiniais ligoniais ir jų artimaisiais kasmečio renginio Klaipėdoje „Vilties bėgimas“ autorius ir koordinatorius. O pats esate distanciją įveikęs?
– Praėjusį rudenį buvau įtrauktas į onkologinių ligonių sąrašą. Maksimaliai suartėjau su sergančiais „nepagydoma“ liga. Dabar esu vienas iš jų ir kartu su visais. Tai mane įpareigoja ruoštis „Vilties bėgimui“: nuo trijų kilometrų (šią distanciją įveikiau tik vieną kartą) iki „Vilties maratono“ – 42 kilometrų.
– Kokią knygą patartumėte perskaityti žmogui, ieškančiam Dievo? Šventąjį Raštą?
– Geriau paskaitykite „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“, rašytojo Carlo Lorenzini pasakojimą apie dvasinę brandą, apie tai, kad net piktybiškas išdykėlis turi galimybę tapti geraširdžiu, inteligentišku ir naudingu visuomenės nariu.
– O jūs kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Haruki Murakami „Pirmojo asmens vienaskaita“. Tai – apsakymų knyga. Ypač originalus priešpaskutinis skyrius – Šinagavos Beždžionės išpažintis. Rekomenduoju paskaityti.
– Ką patartumėte žmogui, kuris jaučiasi vienišas ir nereikalingas?
– Apskritai, mes esame liūdni, vieniši ir šiek tiek pasiklydę. Bet mumyse slypi kūrybinė galia, kurią pažadina santykis su kitu žmogumi. Santykis eliminuoja vienišumą ir liūdnumą.
– O ar pasaulietis gali trumpam patirti vienuolišką gyvenimą? Nuo ko pradėti? Visus priimate?
– Nežinau, kas visus priima. Nebent tik Vagnerio samdytų žudikų kariuomenės vadai… Taip, mes sudarome terapines sąlygas pasauliečiams pagyventi ir melstis kartu su mumis. Jaunas vyrukas, kuris jaučia „kitokio“ gyvenimo pulsą, savo dvasinę kelionę pradeda Klaipėdos vienuolyne. Mes kasdien meldžiamės už pašaukimus, ateinančių apsisprendimą sveikiname!
– Esate Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapijos vadovas. Tą, kuris gali įveikti savo išdidumą, kaip pakviestumėte ateiti į jūsų bažnyčią?
– Vikšrui negali prikljuoti drugelio sparnų ir versti jį skristi. Taip ir žmogus. Jis turi pasikeisti iš vidaus, Jėzus sakytų – „atgimti iš aukštybių“.
– Kalbamės prieš Kalėdas. Ko visiems palinkėtumėte?
– Štai ko jums linkiu šv. Kalėdų proga. Naujo „atgimimo iš aukštybės“ (Jn 3, 3) ir malonės keletą kartų per dieną nustebti. Mūsų planetai 4,5 milijardų metų. Ko siekė Kūrėjas, kad mes atsirastume šioje žalioje planetoje? Kas tai žino, neturi laiko nuobodžiavimui ar būti nuobodžiam. Tam priešingybė yra mus ištikęs vienišumas, nusilpimas ir liūdnumas. Tik išsilaisvinę iš toksiškų mokymų, mes nustebsime, koks apstus ir turtingas yra mūsų gyvenimas. Štai ko jums visiems linkiu!
FOTO AUTORIUS: Vita Jurevičienė