Turbūt kaip daugelis mūsų, po 2022-ųjų vasario 24-osios, žymėjusios Rusijos karo prieš Ukrainą pradžią, palangiškė Ligita Sinušienė, lituanistė pagal išsilavinimą, prarado ramybę, nuolat sekė naujienas. „Vieną naktį susapnavau labai ryškų sapną, kaip gelbsčiu kūdikį našlaitį nuo apsimetėlės globėjos, kuri norėjo jį nužudyti. Sapne bėgau su tuo svetimu kūdikiu. Sapnas buvo toks ryškus, kad net atsibudusi jutau tą specifinį kūdikio kvapą. Dar gulėdama lovoje pradėjau naršyti telefone, kas vyksta Ukrainoje. Tą rytą sužinojau apie subombarduotą Mariupolio ligoninę. Gal nuskambės keistai, bet pradėjau svarstyti, nejaugi tas sapnas būtent tokiu metu yra ženklas iš aukščiau, kad aš kažką galiu padaryti dėl Ukrainos vaikų. Tačiau kad ir kaip sukau galvą, niekaip neišmąsčiau, kuo konkrečiai galiu padėti nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams,“ – Ligita sakė žurnalui „Lietuvos pajūris.“
O netrukus ji sulaukė skambučio iš Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos su prašymu mokyti Ukrainos moksleivius lietuvių kalbos, tačiau po kelių dienų jai buvo pranešta, kad jos paslaugų nebereikės.
„Labai nusivyliau, nes jau pradėjau ruošti ir metodiką, ir juste jutau, kad šiuo metu būtent tuo ir turiu užsiimti. Paskambinau į Palangos senąją gimnaziją. Direktoriaus pavaduotoja Jolita Vaičiulienė man pasakė, kad jie kaip tik ieško mokytojos ir netgi buvo pagalvoję apie mane. Taip balandžio 4 d. pirmą kartą susitikau su mokiniais iš Ukrainos. Beje, nuo šių mokslų metų vis dėlto pradėjau dirbti ir progimnazijoje,“ – „Lietuvos pajūriui“ sakė L. Sinušienė.
– Ar jūsų ukrainiečiai mokiniai – kitokie? Kiek jų? Ar vaikai tiesiog yra vaikai, nesvarbu iš kur jie.
– Gimnazijos išlyginamąją klasę lanko 11 ukrainiečių, dar keli Ukrainos moksleiviai mokosi vyresnėse klasėse. V. Jurgučio progimnazijoje mokau iki 10 vaikų.
Niekada nesu turėjusi auklėtinių, apskritai – tiek intensyviai nedirbusi mokykloje, todėl man sunku lyginti vaikus. Vis dėlto manau, kad vaikai yra vaikai – su savo vaikiškomis, paaugliškomis problemomis ir juokais. Kita vertus, labai abejoju, ar lietuviai moksleiviai vidury pamokos gali nei iš šio, nei iš to užduoti klausimą: „Mokytoja, o jūs kada nors matėte į jus skrendančią bombą?“ Ir esu tikra, kad lietuviškos klasės nenuščiūva, išgirdusios skrendantį lėktuvą. Nuo lietuvaičių Ukrainos vaikai tikrai skiriasi, kai tik atvyksta į Lietuvą tiesiai iš karo zonos. Tačiau drąsiai galiu tvirtinti, kad gyvenimas taikioje šalyje juos gydo. Daugelis jų labai greitai išlaisvėja.
Tačiau vieną labai ryškią, ukrainietišką savybę tikrai galėčiau išskirti – principingumą, pergalės siekimo bet kokia kaina, teisybės ieškojimą iki galo. Tas labai pasireiškia, žaidžiant stalo žaidimus ar net atliekant mokymo užduotis, kuriose įmanoma save palyginti su kitais. Tai ryšku ir jų paaugliškuose konfliktuose. Manau, kad mūsų vaikai gali daug ką paversti juokais, ir vardan geros nuotaikos nusileisti, labiau eiti į kompromisus. Ukrainiečiai – ne. Jie net visą savaitę gali aiškintis jiems svarbų reikalą. Ir bent jau mano klasė – ryškūs individualistai. Visi turi savo nuomonę, net jei tiesiogiai reikale nedalyvauja. Galbūt kolektyve tokie žmonės nėra patys patogiausi, bet būtent šitas atkaklumas Ukrainos tautai ir padeda atsilaikyti kare. Nesistengiu tų jų kampų šlifuoti – manau, kad gyvenime jiems dar prireiks ukrainietiškos aistros jų asmeninėms pergalėms. Tik visi kartu mokomės išklausyti ir kitą.
Ir tuo pačiu jie labai jautrūs, kaip ir visi paaugliai. Jie dar jautriau reaguoja į kitų nuomonę, nes daugelis jau girdėję replikų, kad grįžtų į savo Ukrainą (laimei, ne gimnazijoje), baiminasi, kad kas nors pasijuoks iš jų lietuviškai, o jie nesupras. Manau, kad tokios baimės – natūralios visiems paaugliams, patekusiems į jiems svetimą aplinką.
Keli mokiniai manęs kokius penkis kartus klausė, ar aš esu psichologė. Kiekvieną kartą atsakau, kad ne, nesu psichologė, bet praėjus kiek laiko ir vėl – tas pats klausimas. Gal dėl to, kad iš tiesų neįmanoma būti vien mokytoja? Kita vertus, mokytojas juk automatiškai yra ir psichologas. Kaipgi dėstysi dalyką, nemegzdamas ryšio, nesistengdamas atskleisti mokiniuose glūdinčio potencialo ar nepristabdydamas kokios besiveržiančios paaugliškos pašaipėlės?
– Ar karas ugnies ir sprogimų liežuviu yra lyžtelėjęs ar sudarkęs jūsų ukrainiečių vaikų gyvenimus? Kiek iš jų yra netekę vieno ar abejų tėvų, brolių, seserų?
– Karas visada sudarko gyvenimą. Nors ne visi girdėjo bombas, ne visi slapstėsi rūsiuose, bet nė vienas iš jų nesvajojo palikti savo Tėvynės. Vienas moksleivis Ukrainoje šiais metais jau būtų pradėjęs studijuoti mediciną (Ukrainoje vaikai mokyklą baigia anksčiau), o šiandien jis dar net ir lietuviškai nesimoko biologijos. Jis apskritai mokosi naujos kalbos ir, ko gero, savo svajonę galės įgyvendinti tik po ketverių metų. Tad ar karas nesudarkė jo planų? Kitas Ukrainoje turėjo jau savo automobilį, o į Lietuvą atvykęs neturėjo net batų.
Kalbant apie netektis – tai, kas skaudžiausia, ačiū Dievui, nė vienas iš mano mokinių neprarado artimiausių savo šeimos narių. Tik vieno moksleivio dėdė jau žuvo fronte, kitas dėdė – vienas iš Iziumo išlaisvintojų, pateko į ligoninę, bet vos išgijęs vėl išvyko kariauti. Dar vienas mokinys seka savo kovojančio pusbrolio naujienas. Žinau, kad vieno mokinio tėtis, karui prasidėjus iš Chersono veždamas vyresnį sūnų studentą namo (geležinkelio stotis nebeveikė) prarado balsą, kito akyse buvo susprogdinta jo paties mokykla, kai kurie iš jų matė žuvusius žmones. Aš pati detalių neklausinėju. Karo detalės – ne tas atvejis, kur tiksliniesi, kas, kur, kaip. Tiesiog klausaisi. Tuo labiau, kad tai – vaikai, nepilnamečiai.
– Matyt, su vaikais dirba psichologai. O jums dažnai pamokose tenka būti ne tik mokytoja, bet ir mama, psichologe ar tiesiog labai supratingu žmogumi?
– Keli mokiniai manęs kokius penkis kartus klausė, ar aš esu psichologė. Kiekvieną kartą atsakau, kad ne, nesu psichologė, bet praėjus kiek laiko ir vėl – tas pats klausimas. Gal dėl to, kad iš tiesų neįmanoma būti vien mokytoja? Kita vertus, mokytojas juk automatiškai yra ir psichologas. Kaipgi dėstysi dalyką, nemegzdamas ryšio, nesistengdamas atskleisti mokiniuose glūdinčio potencialo ar nepristabdydamas kokios besiveržiančios paaugliškos pašaipėlės? Argi visa tai nėra psichologija? Glaudžiai bendradarbiauju su gimnazijos psichologe Inga, kuri reguliariai stebi mano pamokas. Ji mane visada padrąsina, kad einu teisingu keliu. O būti vien supratinga su paaugliais nepakanka. Iš supratingumo galima būtų juk leisti ir pamiegoti.
– Ar kai kurie jūsų mokiniai pamokos metu gali staiga prarasti dėmesį, pravirkti ar, atleiskite, atsakyti pykčiu ar tiesiog ignoruoti jūsų prašymus ir nurodymus? Ką tuomet darote?
– Staiga niekada niekas nevyksta. Mokytojas gali nebent nepastebėti eigos. Tačiau pamokų metu vaikai staiga nebent užduoda netikėtus klausimus…
– Neabejoju, kad gavote ministerijos ar savivaldybės instrukcijas, kaip mokyti ukrainiečius vaikus. Tačiau kokios savo mokymo stilistikos ir elementų jūs įnešėte į pamokas? Ką jau suvokėte kaip jų mokytoja?
– Man svarbiausia, kad jų kasdienybė nebūtų atskirta nuo mūsų pamokų. Tai yra, jei šiuo metu ruošiamės karnavalui, vadinasi, ir mūsų pamokų turinys susijęs su karnavalu, kad tiesiog repeticijų metu jie galėtų vartoti kuo daugiau lietuviškų žodžių šia tema. Taip pat vaikai žino, kad jeigu jiems staiga iškilo klausimas, kaip kas nors lietuviškai tariama, visada gali mane pertraukti ir paklausti. Jeigu mokinys gauna atsakymą tuo metu, kai klausimas jam rūpi, atsakymą jis įsimins visam gyvenimui. Nebijau nukrypti nuo plano, kad reaguotume į tai, kas aktualu čia ir dabar.
Ypač daug azarto suteikia stalo žaidimai, kuriuose prarandami taškai arba tenka praleisti ėjimą už kiekvieną nelietuvišką žodį. Pastebėjusi, kad renkasi tylą arba gestikuliavimą, įvedžiau papildomą taisyklę – po kiekvieno ėjimo lietuviškai įvardinti, ką padarė (pvz., „aš padėjau kortelę“).
Ieškau jaunimui patinkančių lietuviškų dainų – jas verčiame. Kartais pasiklausome Prezidento Volodymiro Zelenskio kalbų, įgarsintų lietuviškai. Visi kartu garsiai skaitome ir verčiame Serhijaus Rudenkos knygą „Zelenskis“.
O kalbant apie gramatiką, ieškau sistemos, kuri leistų kitakalbiams lengviau ją suprasti. Ieškau net žaismingų asociacijų, nes emocija padeda įsiminti. Pavyzdžiui, kad moteriškos giminės daiktavardžiai daugiskaitoje iš vyriškos giminės pasičiumpa -s, nes moterys visais laikais norėjosi lygiuotis į vyrus.
– Kaip ukrainiečiams sekasi mokytis lietuvių kalbos? Ar jų žinios yra vertinamos? Kaip?
– Kaip ir visiems mokiniams – vieniems lengviau, kitiems sunkiau. Neturiu su kuo palyginti, kad žinočiau, kaip jiems sekasi. Tačiau, kai gruodžio pradžioje atėjo lietuvaičiai gimnazistai pristatyti kalėdinio karnavalo užduoties, sunerimę, kaip čia dabar susikalbės su ukrainiečiais, beveik visi mano mokiniai patys viską suprato. Arba man susirgus ir vaikams prireikus mokytis su lietuvaičiais, po pamokų viena auklėtinė paskambino ir pasidžiaugė, kad kolegė juos pagyrė. Kalėdinėje mugėje mano auklėtiniai taip pat sugebėjo susikalbėti su pirkėjais.
Tačiau visiems sekasi labai įvairiai. Vieni labai stengiasi, stropiai mokosi, kiti gal mokosi mažiau, bet turi puikią atmintį, dar kiti turi draugų lietuvių, kas labai plečia žodyną. Ir, žinoma, yra ir patinginiaujančių.
Jų žinios balais nevertinamos, tik rašau – įskaityta arba ne.
– Jūsų pirmose pamokose, matyt, teko viską pradėti svetima kalba, kad vieni kitus suprastumėte. Kokia ja šnekėjote – rusų ar anglų?
– Kalbėjome rusiškai, bet užduotis raštu su žodyno pagalba verčiau į ukrainiečių kalbą.
– Kai per Gimnazijos šimtmečio minėjimą Koncertų salėje į jūsų ukrainiečius mokinius, susibūrusius bendrai nuotraukai, kreipiausi rusiškai, man pasirodė, kad kai kurie jų patempė lūpas. Ar rusų kalba jiems – tarsi druska ant žaizdos? Ar jie jos mokosi gimnazijoje?
– Tikrai ne. Lūpas patempė, nes ne visi norėjo fotografuotis (šypteli – aut). Rusų kalba jiems tikrai – jokia ne žaizda. Tiesą sakant, aš prieš pirmąją pamoką labai jaudinausi, kaip jie reaguos į mano klabėjimą priešo kalba. Tačiau mokydama savo vaikus supratau, kokia nė menkiausio pagrindo neturinti toji rusiškoji propaganda neva rusų kalba Ukrainoje buvusi draudžiama. Tik trečdalis mano auklėtinių namuose kalba ukrainietiškai ar suržuk tarme (ukrainiečių maišyta su rusų), nors visi jie – tikri ukrainiečiai. Tarp ukrainiečių paplitusi rusų kalba ir yra ilgametės rusifikacijos padarinys. Apie tai mes kalbamės net ir per pamokas.
– Ar jūsų mokiniai Lietuvą laiko savo antra tėvyne? Kiek jų svajoja grįžti į Ukrainą, kai joje ateis taika?
– Jie turi vieną vienintelę Tėvynę – savo didelę, drąsią ir stiprią Ukrainą. Ir maždaug ketvirtadalis jų svajoja sugrįžti namo.
Vieną labai ryškią, ukrainietišką savybę tikrai galėčiau išskirti – principingumą, pergalės siekimo bet kokia kaina, teisybės ieškojimą iki galo. Tas labai pasireiškia, žaidžiant stalo žaidimus ar net atliekant mokymo užduotis. Manau, kad mūsų, lietuvių vaikai gali daug ką paversti juokais, ir vardan geros nuotaikos nusileisti, labiau eiti į kompromisus. Ukrainiečiai – ne. Jie net visą savaitę gali aiškintis jiems svarbų reikalą. Ir bent jau mano klasė – ryškūs individualistai. Visi turi savo nuomonę, net jei tiesiogiai reikale nedalyvauja.
– Koks jūsų ukrainiečių mokinių poelgis, dovanėlė ar tiesiog pastebėjimas jus ypač palietė – pravirkdė ar apstulbino?
– Po kalėdinio vakarėlio skirstantis į namus vienas auklėtinis atsisveikindamas mane apkabino. Penkiolikmetis jaunuolis! Ne kiekvienas tokio amžiaus vaikinas viešai apkabina net savo mamą. Kitas atvejis: praėjusią vasarą į Kryvoj Rog išvykusi mokinė prieš atsisveikindama mūsų visų paprašė parašyti jai po linkėjimą, kuriuos pažadėjo išsitatuiruoti. Ši šešiolikmetė labai nenorėjo išvykti – paprasčiausiai bijodama mirties. Kiekvieną dieną ji vis guosdavosi, kaip nesugeba perkalbėti savo mamos. Kitas mokinys ėmė ir leptelėjo man: „Jūs prisiimkite jos globą!“ Mergaitė konsultavosi ir su psichologais. Ir dabar dar karts nuo karto su šia mergaite susirašome. Tatuiruotės ji dar nepasidarė – ne tas yra galvoje, kai kasdien kaukia sirenos.
Labai širdį palietė vieno mokinio kurti eilėraščiai, ypač viena eilutė: „Taip norisi, kad liautųsi tas gailestis“.
– Koks lietuviškas žodis jūsų ukrainiukams yra keisčiausias ar įdomiausias? O gal jų yra keli?
– „Parašas“ – labai panašiai jų kalba skamba „tualetas“, tik kirtis kitame skiemenyje; „viskas“ – primena „whiskas“, „jau“ – jiems primena anglakalbių reperių mėgstamą žodelį „yo“, „trupmena“ – gal ir žiauru, bet sudurdami du žodžius (rus. – trup ir angl. – man) jie išsivertė – „vyro lavonas“. Paskutinis žodis, kurį išgirdę visi prapliupo kvatotis – „seksis“. Žinoma, juos šokiravo medžio pavadinimas „putinas“.
– Ar jūsų akimis, jūsų mokiniai gerai integravosi į gimnazijos bendruomenę? Ar jie lankosi palangiškių bendraklasių šeimose? Ar labiau linkę tarpusavy bendrauti?
– Daugelis – tikrai puikiai. Vienas mokinys turi ypač daug draugų lietuvių, kurie lankosi ir pas jį namuose, jis su lietuvaičiais gimnazistais važiavo į Kauną palaikyti „Žalgirio“, kitas yra užkietėjęs žvejys, tad pažįsta visus palangiškius žvejus. Daugelis jų daugiau vistiek bendrauja tarpusavyje, bet labai vertina naujas lietuviškas pažintis.
Be galo džiaugiuosi, kai iš mamų sužinau, kad jie čia, mūsų mokykloje, kai kuriais aspektais net labiau atsiskleidžia nei savo gimtinėje. Pavyzdžiui, vienas mokinys Ukrainoje niekada nėra lipęs ant scenos, o Gimnazijoje vaidino jau dviejuose klasės pasirodymuose.
Jie visi tvirtina, kad mūsų mokytojai labai geri. Kas antras nuliūdo, kad atėjo žiemos atostogos! Manau, kad tai yra geriausias integracijos patvirtinimas.
– Ar visi ukrainiečiai mokiniai, pradėję šiuos mokslo metus, juos tęs gimnazijoje ir 2023-ais metais?
– Patys ukrainiečiai nėra užtikrinti savo ateitimi, tad tuo labiau mes, mokytojai, negalime žinoti, kas jų laukia. Pavyzdžiui, su vienu jaunuoliu pernai atsisveikinome, jam išvykus į Lenkiją, o šiemet nuo rugsėjo jis vėl čia. Arba vieną penktadienį su viena šešiolikmete atsisveikinome, surašėme palinkėjimus, o pirmadienį vėl ją išvydome mokykloje, nes vis dėlto rado kitą būstą Palangoje.
– Ko jūs išmokote iš savo mokinių?
– Išgirsti kiekvieną, vertinti, kaip mes gerai, gražiai ir turtingai gyvename. Ir išmokau daug ukrainietiškų žodžių, taisyklingai ištarti „palianytsia“, kaip tikra ukrainietė.
– Kaip dažnai bendraujate su savo ukrainiečių mokinių tėvais? Ko gero, turėčiau sakyti mamomis, nes jų tėčiai, matyt, ten, Ukrainoje?…
– Turime bendrą viber grupę, tad susirašinėjame kiekvieną savaitę, telefonu – rečiau, susirinkimus turėjome dvejus, su kai kuriomis mamomis teko susitikti ir daugiau kartų.
– Koks Palangos palyginimas, išgirstas iš jūsų ukrainiukų lūpų, jums itin įsiminė? Kodėl?
– „Viskas kaip su liniuote“, – taip kelios mergaitės apibūdino mūsų kelius ir šaligatvius. Mūsų Palanga jiems labai graži.
FOTO AUTORIUS: LT- FOTO